Saliamonas yra mirtingas kaip visi žmonės

¹ Ir aš iš tikrųjų esu marus žmogus, kaip visi kiti,

palikuonis pirmojo sukurto žmogaus,^[i1] žemės vaikas.

Motinos įsčiose gavau trapią prigimtį,

² per dešimt mėnesių^[i2] – kūną ir kraują,

iš vyro sėklos ir malonumo, kuris lydi vedybas.

³ Ir aš vos gimęs įkvėpiau visiems bendro oro,

atsirėmiau į tą pačią, visiems bendrą, žemę;

pravirkdamas išrėkiau tą patį pirmąjį garsą, kaip visi.

⁴ Buvau rūpestingai auginamas vystykluose.

⁵ Juk joks karalius kitokios gyvenimo pradžios nėra turėjęs, –

⁶ visi panašiai ateina į gyvenimą

ir visi panašiai išeina.

Saliamono pagarba išminčiai

⁷ Todėl meldžiausi,

ir man buvo suteiktas supratimas,

šaukiausi {Dievo} pagalbos,

ir atėjo pas mane išminties dvasia.

⁸ Ją vertinau labiau, negu skeptrą ir sostą,

o turtus palyginti su ja laikiau niekais.

⁹ Nelyginau jos net su brangakmeniu,

nes visas auksas prieš ją

tėra tik žiupsnis smilčių,

o sidabras prieš ją vien tik molis.

¹⁰ Mylėjau ją labiau už sveikatą ir grožį,

vertinau ją daugiau negu dienos šviesą,

nes jos spindesys niekad negęsta.

¹¹ Drauge su ja atėjo man visa, kas gera,

ir iš jos rankų – nesuskaičiuojami turtai.

¹² Visa tai mane džiugino,

nes išmintis mokė juos tinkamai panaudoti,

nors ir nesupratau, kad ji buvo jų ištaka.

¹³ Atvira širdimi mokiausi ir norom dalijuosi, –

jos turtų neslepiu.

¹⁴ Juk ji – neišsemiamas lobis mirtingiesiems, –

visi, kas įgyja šį lobį, laimi draugystę su Dievu,

jos mokymo^[i3] dovanomis geriau jį pažįsta.

Išminties šaltinis yra Dievas

¹⁵ Teišmoko tad mane Dievas išmintingo kalbėjimo

ir protavimo kaip verta man suteiktomis dovanomis.

Juk jis pats yra ir išminties vadovas,

ir išmintinguosius pataiso.

¹⁶ Juk ir mes, ir mūsų žodžiai esame jo rankoje,

taip pat ir visas supratimas bei gebėjimai.

¹⁷ Juk jis suteikė man tikrą esamų dalykų pažinimą,

kad suvokčiau pasaulio sandarą ir pradmenų jėgą,

¹⁸ ir laikų pradžią, ir pabaigą, ir vidurį,

saulėgrąžų keitimąsi ir metų laikų seką,

¹⁹ metų laikų ratą ir žvaigždynų išdėstymą,

²⁰ gyvulių prigimtį ir žvėrių būdą,

vėjų galybę ir žmonių mąstyseną,

augalų rūšis ir vaistingas šaknų savybes.

²¹ Sužinojau tai, kas slaptinga, ir tai, kas aišku,

^22 [i4]nes mane mokė išmintis, visų dalykų išradėja.

²³ nenugalimą, geranorišką, labdaringą,

ištikimą, saugią, ramią,

visagalę, visa prižiūrinčią

ir pripildančią visas dvasias,

protingas, tyras ir jautriausias.

Išminties prigimtis ir savybės

Juk ji turi dvasią –

protingą, šventą, vienatinę,

visokeriopą, jaudrią, judrią,

skaidrią, tyrą, aiškią,

nepažeidžiamą, mylinčią gerumą, įžvalgią,²⁴ Juk išmintis judresnė už visa, kas juda, –

ji apgaubia visus daiktus ir pripildo savo tyrumo.

^25 [i5]Juk ji yra Dievo galybės alsavimas

ir tyras Visagalio šlovės išsiliejimas;

užtat niekas, kas sutepta, į ją neįeina.

²⁶ Juk ji yra amžinosios šviesos atspindys,

kuriamosios Dievo galybės veidrodis be dėmės

ir jo gerumo paveikslas.

²⁷ Nors ji viena, bet gali visa aprėpti;

pati nesikeisdama, ji visa atnaujina.

Per kartų kartas ji įeina į šventas sielas,

padarydama jas Dievo draugais ir pranašais.

²⁸ Juk Dievas myli tik tą,

kuris bendrauja su išmintimi.

²⁹ Ji yra puikesnė už saulę

ir nustelbia visus žvaigždynus.

Palyginta su dienos šviesa, ji atrodo šviesesnė,

³⁰ nes dieną išstumia naktis,

o išminties joks nedorumas nenugali.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>