1 Juk jie klaidingai samprotavo, sau sakydami: „Trumpas ir liūdnas yra mūsų gyvenimas, nėra jokio vaisto nuo mirties, ir nežinoma, kad kas būtų sugrįžęs iš kapo. 2 Juk tik atsitiktinai esame gimę ir ilgainiui būsime tarytum niekad nebuvę, nes alsavimas mūsų šnervėse tik dūmai, o protas – žiežirba, mūsų širdies plakimo įžiebta. 3 Kai ji užgęsta, kūnas pavirsta pelenais, o dvasia išsisklaido kaip skystas oras. 4 Ilgainiui net mūsų vardas bus užmirštas, niekas nebeatsimins, ką mes padarėme; mūsų gyvastis pradings kaip debesies likučiai ir ištirps tarsi migla, kurią nuveja saulės spinduliai ir išsklaido jos šiluma. 5 Juk mūsų gyvenimas tetrunka kiek šmėstelėjęs šešėlis, iš mirties nėra kelio atgal; užantspauduota, ir nė vienas nebegrįžta“. 6 [i1]„Eime tad, mėgaukimės esamomis gėrybėmis ir jaunatviška aistra godžiai naudokimės kūriniais. 7 Teteka mums sočiai brangus vynas ir kvapūs tepalai, tedžiugina širdį kiekviena pavasario gėlė, – 8 vainikuokimės žiedais rožių, kol jos nevysta. 9 Niekas mūsiškių tenesišalina iš mūsų ūžavimo, palikime visur savo malonumų pėdsakus, nes tai mūsų dalis ir mūsų paveldas. 10 Išnaudokime neturtingą teisų žmogų, nesigailėkime nė našlių, negerbkime seno ilgaamžio žmogaus žilų plaukų. 11 Mūsų nuoga jėga tenustato, kas teisu, nes kas silpna – nenaudinga“. 12 [i2]„Patykokime tad teisiojo žmogaus, nes jis mus varžo ir priešinasi mūsų darbams, – prikaišioja mums nusižengimais Įstatymui[i3] ir kaltina mus už netikusį mūsų auklėjimą. 13 Jis skelbiasi pažįstąs Dievą ir save vadina VIEŠPATIES vaiku. 14 Mums jis gyvas mūsų sumanymų priešas, – vien jį pamačius, darosi nemalonu, 15 nes jo gyvenimo būdas ne kaip visų žmonių ir jo keliai labai keisti. 16 Jam mes esame lyg netikri pinigai, ir mūsų kelių jis vengia kaip purvo. Jis skelbia, kad teisiųjų likimas yra laimė, ir giriasi, kad Dievas yra jo tėvas. 17 Pažiūrėkime tad, ar jo žodžiai yra tikri, sužinokime, kas jam atsitiks sulaukus gyvenimo galo. 18 Juk jeigu teisusis yra Dievo vaikas, Dievas padės jam, išgelbės jį iš priešų rankos. 19 Ištikime jį užgaule ir kančia, kad pažintume jo būdo švelnumą ir išmėgintume jo kantrybę. 20 Pasmerkime jį gėdingai mirčiai, nes, jo paties žodžiais tariant, Dievas juo pasirūpins“. Nedorėliai klysta 21 Taip jie samprotavo, bet jie klydo, nes juos apakino jųjų piktumas. 22 Jie nepažino Dievo paslapčių, nei vilties dėjo į šventumo atlygį, nei tikėjo nekaltų sielų garbe. 23 [i4]Juk Dievas sukūrė žmogų, kad būtų nemarus, padarė jį savo amžinybės paveikslu. 24 Bet per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį, ir jo bičiuliai draugėje tai patiria. | 
