Varlės ir putpelės 1 [i1]Todėl tie žmonės[i2] buvo vertai nubausti per panašius kūrinius ir daugybės kenkėjų kankinti. 2 Užuot taip baudęs, tu darei gera savo tautai ir, norėdamas numalšinti jų didelį alkį, parūpinai jiems valgyti putpelių mėsos – retą skanėstą. 3 Iš tikrųjų dėl to, kad egiptiečiai, nors ir išalkę, bjaurėdamiesi prieš juos siųstais gyvūnais, netektų net įprasto noro valgyti, o tavo tauta, trumpai kentusi stygių, mistų skanėstais. 4 Juk reikėjo, kad anuos engėjus ištiktų negailestingas alkis, o tavo tautai pakako tik parodyti, kaip jų priešai buvo kankinami. Skėriai ir varinis žaltys 5 [i3]Net tada, kai juos užklupo baisus žvėrių šėlsmas ir jie buvo naikinami pasalių gyvačių įgėlimais, tu nepykai iki galo. 6 Tik valandėlę, tik dėlei įspėjimo jie patyrė klaiką, nors turėjo išganantį ženklą,[i4] kad jiems primintų tavo įstatymo įsaką. 7 Juk kas gręždavosi jo link, būdavo išgelbėtas ne per daiktą, į kurį žvelgė, bet per tave, visų Gelbėtojau. 8 Tuo tu įtikinai mūsų priešus, kad esi tas, kuris išgelbsti nuo viso, kas pikta. 9 Juk skėrių ir musių įkandimai anuos žudė, vaisto jų gyvasčiai išgelbėti rasta nebuvo, nes jie buvo nusipelnę bausmės tokiais kūriniais. 10 Bet tavo vaikai nebuvo nugalėti net nuodingų gyvačių geluonių, nes tavo gailestingumas jiems pagalbon atėjo juos gydydamas. 11 Juk kad atsimintų tavo žodžius, jie buvo įgelti ir greitai išgelbėti, idant nenugrimztų į baisią užmarštį ir netaptų abejingi tavo gerumui. 12 Juk iš tikrųjų negydė jų nei žolės, nei šuteklis, o tavo, VIEŠPATIE, visa gydantis žodis! 13 Tu esi gyvybės ir mirties Valdovas; tu nuvedi mirtinguosius prie Hado vartų ir juos atgal parvedi! 14 Žmogus, tiesa, žudo savo nedorumu, bet negali sugrąžinti iškvėpto gyvybės alsavimo ar išvaduoti mirties paimtos sielos.[i5] Kruša ir mana 15 [i6]Pabėgti iš tavo rankos niekas negali; 16 juk anie nedorėliai, atsisakę tave pažinti, buvo nuplakti tavo rankos galybe, kankinti neįprastų liūčių, krušos bei perkūnijos ir visiškai ugnies nuniokoti. 17 Ir – nuostabiausia – vanduo, kuris gesina visa, ugnį dar labiau kurstė, nes Visata gina teisiuosius. 18 Vienu metu liepsna buvo sutramdyta, kad nesudegintų kūrinių, siųstų pulti nedorėlių, idant nedorėliai, tai matydami, žinotų, kaip jie Dievo teismo buvo ištikti. 19 Kitą kartą net pačiame vandenyje ji įsiliepsnojo dar galingiau už save pačią, kad sunaikintų nedoros šalies derlių. 20 O savo tautą tu maitinai angelų maistu ir nepailsai tiekti jiems iš dangaus duonos, paruoštos be jų triūso, labai gardžios ir tinkamos kiekvienam skoniui. 21 Juk maistas, kurį davei, parodė tavo švelnumą savo vaikams, nes jis prisitaikė prie skonio to, kas jį valgė, ir persimainė į tai, kas valgančiajam patiko. 22 [i7]Sniegas ir ledas[i8] ištvėrė ugnį netirpdami; tai įvyko, kad tavo vaikai žinotų, jog jų priešų derlius buvo naikinamas ugnies, kuri liepsnojo krušoje ir žaibavo liūtyje. 23 Betgi ši ugnis, kad būtų teisieji pamaitinti, užmiršo net savo įgimtą jėgą. 24 Juk kūrinija, tarnaudama tau, savo Kūrėjui, nuožmėja, kad būtų nubausti nedorėliai, ir sušvelnėja tiems, kurie tavimi pasitiki. 25 Užtat ir tuomet, prie visko prisitaikydama, ji tarnavo tavo visa maitinančiam dosnumui pagal tai, ko kam reikėjo ir ko kas troško, 26 idant tavo vaikai, kuriuos, VIEŠPATIE, tu mylėjai, žinotų, kad ne derliaus įvairovė maitina žmoniją, bet tavo žodis išlaiko tuos, kurie tavimi pasitiki! 27 Juk kas nebuvo ugnies sunaikinta, vos pašildytas praskubančio saulės spindulio ištirpo, 28 [i9]idant būtų žinoma, kad dar saulei netekėjus žmogui reikia keltis tau dėkoti ir šauktis tavęs auštant, 29 nes nedėkingo žmogaus viltis sutirps kaip atšiauri šalna ir išsilies kaip pamazgos. | 
