¹ Mozei VIEŠPATS atsakė: „Štai padariau tave tarsi Dievu faraonui, o tavo brolis Aaronas bus tavo pranašas.^{[i1] 2} Tu pakartosi visa, ką aš tau įsakau, o tavo brolis Aaronas lieps faraonui leisti izraeliečiams išeiti iš jo krašto. ³ Betgi aš sukietinsiu faraono širdį ir padauginsiu savo ženklus ir nuostabius darbus Egipto žemėje. ⁴ Kai faraonas tavęs neklausys, aš uždėsiu ant Egipto savo ranką ir teismo rykštėmis išvesiu savo tautą, izraeliečius, iš Egipto žemės, gretą po gretos. ⁵ Egiptiečiai žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai ištiesiu ranką ant Egipto ir išvesiu iš jo izraeliečius“. ⁶ Taip Mozė su Aaronu ir padarė. Jie padarė lygiai taip, kaip VIEŠPATS buvo jiems įsakęs. ⁷ Mozė buvo aštuoniasdešimties metų, o Aaronas aštuoniasdešimt trejų, kai juodu kalbėjo su faraonu.

Lazda pavirsta gyvate

⁸ VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: ⁹ „Kai faraonas, kalbėdamas su jumis, pareikalaus: 'Padarykite stebuklą', – tada sakyk Aaronui: 'Imk savo lazdą ir mesk ją žemėn priešais faraoną!' Ji pavirs gyvate“. ¹⁰ Taigi Mozė ir Aaronas nuėjo pas faraoną ir padarė, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs. Aaronas numetė savo lazdą žemėn priešais faraoną ir jo pareigūnus, ir ji pavirto slibinu. ¹¹ Faraonas taip pat sušaukė išminčius bei burtininkus ir jie – Egipto kerėtojai – padarė tą patį savo kerais. ¹² Kiekvienas jų metė žemėn savo lazdą, ir jos pavirto slibinais, tačiau Aarono lazda prarijo jų lazdas. ¹³ Tačiau faraono širdis buvo užkietėjusi, ir jis neklausė jų, kaip buvo VIEŠPATS pasakęs.

Pirmoji Egipto rykštė: vanduo pavirsta krauju

^14 [i2]Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Faraono širdis yra užkietėjusi. Jis atsisako leisti tautai išeiti. ¹⁵ Nueik pas faraoną rytą, kai jis eis prie vandenų, ir, laikydamas rankoje lazdą, kuri buvo pavirtusi gyvate, atsistok ant Nilo kranto jo pasitikti. ¹⁶ Sakyk jam: 'VIEŠPATS, hebrajų Dievas, atsiuntė mane pas tave pasakyti: 'Leisk mano tautai eiti, kad galėtų mane pagarbinti dykumoje'. Betgi tu iki šiol manęs nepaklausei. ¹⁷ Taip kalba VIEŠPATS: 'Iš šios {rykštės} žinosi, kad aš esu VIEŠPATS! Štai lazda, kurią laikau rankoje, suduosiu į Nilo vandenį, ir jis pavirs krauju. ¹⁸ Išgaiš žuvys upėje, ims dvokti pati upė, nebegalės egiptiečiai gerti vandens iš Nilo'“.

¹⁹ Mozei VIEŠPATS tarė: „Sakyk Aaronui: 'Paimk savo lazdą ir ištiesk ranką viršum Egipto vandenų, – viršum jo upių, kanalų, kūdrų ir visų jo vandens telkinių, – kad jie pavirstų krauju. Visame Egipte bus kraujo net mediniuose ir akmeniniuose induose'“. ²⁰ Mozė ir Aaronas darė, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs. Jis pakėlė lazdą ir faraono bei jo pareigūnų akivaizdoje sudavė į Nilo vandenį, ir visas vanduo upėje pavirto krauju. ²¹ Išgaišo upėje žuvys. Nilas taip dvokė, kad egiptiečiai nebegalėjo jo vandens gerti, – kraujas buvo visur Egipte. ²² Betgi kai Egipto kerėtojai padarė tą patį savo kerais, faraono širdis liko kieta, ir jis jų nepaklausė, kaip VIEŠPATS ir buvo pasakęs. ²³ Faraonas apsisuko ir nuėjo į savo rūmus, – net to jis nepaėmė į širdį. ²⁴ O visi egiptiečiai turėjo kasti visur prie Nilo, ieškodami geriamo vandens, nes Nilo vandens jie nebegalėjo gerti.

Antroji Egipto rykštė: varlės

²⁵ Praėjo septynios dienos nuo to, kai VIEŠPATS ištiko Nilą. ^26 [i3]VIEŠPATS tarė Mozei: „Nueik pas faraoną ir sakyk jam: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS. Leisk mano tautai eiti manęs pagarbinti. ²⁷ Jei atsisakai juos išleisti, – štai aš plaksiu visą tavo šalį varlėmis. ²⁸ Nilas knibždės nuo varlių, jos atšokuos į tavo rūmus, į tavo miegamąjį ir į tavo lovą, į tavo pareigūnų ir tavo pavaldinių namus, į jų krosnis ir į jų dubenis duonai minkyti. ²⁹ Varlės šokinės ant tavęs, ant tavo pavaldinių ir ant tavo pareigūnų'“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>