|
|
 |
|
|
BIBLIJOS SKAITYMAS RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998) | Išėjimo knyga | Skyrius: |  | 4 |  |
| | Išėjimo knyga | | | | | Iš 4 | Dievas padrąsina Mozę ir suteikia jam galią 1 Mozė atsakė, tardamas: „O jeigu jie netikės manimi ir mano balso neklausys, bet sakys: 'VIEŠPATS tau nepasirodė!'“ 5 „Taip įvyks, – {VIEŠPATS tęsė}, – kad jie patikėtų, jog tau pasirodė VIEŠPATS, jų protėvių Dievas – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo“. 6 VIEŠPATS vėl jam paliepė: „Įkišk ranką į savo užantį“. Jis įkišo ranką į užantį ir kai ją ištraukė, žiūri, jo ranka buvo raupsuota – balta tarsi sniegas. 7 „Įkišk dar sykį ranką į užantį,“ – vėl paliepė. Jis dar sykį įkišo ranką į užantį ir kai ją ištraukė, žiūri, ji buvo tapusi tokia pat, kaip ir visas jo kūnas. 8 „Jei jie tavimi netikės ar nepaisys pirmojo ženklo, jie patikės antruoju ženklu. 9 Betgi jeigu jie nepatikėtų nei šiais dviem ženklais ir nepaklausytų tavo balso, pasemk iš Nilo vandens ir išpilk jį ant sausos žemės. Vanduo, kurį pasemsi iš Nilo, ant sausos žemės pavirs krauju“. | | | | | Išnašos: | | 1 | Iš 4,16: ... jis bus tau kaip burna: kalbės tavo vardu. Aaronas kalbės Mozės vardu, lygiai kaip pranašas kalba Dievo vardu. Taigi santykis tarp Mozės ir Aarono yra sugretinamas su santykiu tarp Dievo ir jo pranašo. Žr. Iš 7,1. | | 2 | Iš 4,17: ... šią lazdą: turbūt ta pati lazda, apie kurią kalbama 2-5 eilutėse. Kai kurie aiškintojai ją laiko skirtinga lazda, kurią Dievas davė Mozei. | | 3 | Iš 4,18: Mozė nepasako savo uošviui pagrindinės priežasties, verčiančios jį grįžti į Egiptą, bet ir šis antrinis motyvas buvo jam svarbus. | | 4 | Iš 4,21: ... užkietinsiu jo širdį: Dievas leido faraonui būti užsispyrusiam ir neišleisti izraeliečių iš Egipto. Žr. Rom 9,17-18. Dievas dalyvauja žmogaus nuosprendyje, nes be Dievo žmogus negali nieko padaryti. Žr. Iz 6,10; Mt 13,10-15. Šventasis Raštas nedaro skirtumo tarp antrinių priežasčių ir visuotinės Priežasties, kylančios iš gamtos ar žmogaus nuosprendžio. Be to, laisvos valios problema, kuri yra taip aštri pošventraštinėje teologijoje, dar nebuvo problema Šventajame Rašte. Čia pasitenkinama teigimu, kad, pirma, Dievas yra visuotinė Priežastis ir, antra, žmogus turi laisvą valią apsispręsti. Taigi Dievas, būdamas visagalis, savo visuotiniu veikimu yra ir antrinių Visatos ir istorijos įvykių priežasčių jėga. O žmogus Šventajame Rašte laikomas atsakingu už nuosprendį. Dievo visagališkumas ir žmogaus galia laisvai apsispręsti yra ryškūs Šventajame Rašte. Kaip žmogus gali laisvai apsispręsti savo santykyje su Dievu, nebuvo įkvėptųjų Šventojo Rašto autorių problema. Jiems buvo svarbu parodyti, kad žmogus turi jam Kūrėjo duotą galią laisvai apsispręsti, bet negali išvengti savo nuosprendžio padarinių. | | 5 | Iš 4,24: Atrodo, kad Mozė nesilaikė Dievo įsakymo, duoto Abraomui, dėl apipjaustymo. Žr. Pr 17,10-14. Mozės gyvastis buvo išgelbėta, kai Zipora apipjaustė jų sūnų. | | | | | Bibliografiniai duomenys: | ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998. © Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >> |
| Išėjimo knyga | Skyrius: | | 4 | |
|
|
|
|
