Viešpats įsako izraeliečiams keliauti

¹ VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Eik, palik šią vietą, tu ir tauta, kurią išvedei iš Egipto žemės, ir eik į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, tardamas: 'Tavo palikuonims aš jį duosiu'. ² Siųsiu pirma tavęs angelą ir išvarysiu kanaaniečius, amoriečius, hetitus, perizitus, hivitus ir jebusitus. ³ Kilk į kraštą, tekantį pienu ir medumi. Bet aš pats nekilsiu su jūsų gretomis, kad jūsų nesunaikinčiau, nes esate kietasprandė tauta“.

⁴ Kai žmonės išgirdo šiuos aštrius žodžius, jie apsivilko gedulo drabužiais. Niekas nesipuošė papuošalais. ⁵ Mat VIEŠPATS buvo pasakęs Mozei: „Sakyk izraeliečiams: 'Jūs esate kietasprandė tauta. Jei eičiau su jūsų gretomis nors vieną akimirką, aš jus sunaikinčiau. Tad dabar nusiimk nuo savęs papuošalus, aš dar nuspręsiu, ką turiu su tavimi daryti'“. ⁶ Todėl izraeliečiai, keliaudami tolyn nuo Horebo, nebesipuošė savo papuošalais.

Viešpaties Artumas Palapinėje

^7 [i1]Mozė paimdavo Palapinę ir pastatydavo ją už stovyklos – toli nuo stovyklos. Ji buvo vadinama Susitikimo palapine. Kai tik norėdavo pasitarti su VIEŠPAČIU, eidavo į Susitikimo palapinę, esančią už stovyklos. ⁸ Kada tik Mozė eidavo į Susitikimo palapinę, visi žmonės pakildavo ir atsistodavo, kiekvienas prie savo palapinės angos, ir lydėdavo akimis Mozę, kol jis įeidavo į Palapinę. ⁹ Mozei įėjus į Palapinę, nusileisdavo debesies stulpas ir stovėdavo prie Palapinės įėjimo, o VIEŠPATS kalbėdavosi su Moze. ¹⁰ Kai žmonės pamatydavo debesies stulpą, stovintį prie Palapinės angos, visi pakildavo ir puldavo kniūbsčia, kiekvienas prie savo palapinės angos. ¹¹ VIEŠPATS kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalba su savo bičiuliu. Paskui jis sugrįždavo į stovyklą, bet jo jaunas padėjėjas Jozuė, Nuno sūnus, nepajudėdavo iš Palapinės.

¹² Mozė tarė VIEŠPAČIUI: „Štai tu man liepei: 'Vesk į priekį šią tautą', – bet man nepasakei, ką pasiųsi su manimi. Be to, tu sakei: 'Aš pažįstu tave vardu, tu iš tikrųjų radai malonę mano akyse'. ¹³ Jei aš tikrai radau malonę tavo akyse, prašyčiau parodyti man savo kelią, kad galėčiau pažinti tave ir nuolat rasti malonę tavo akyse. Štai juk šie žmonės yra tavo tauta“. ¹⁴ Jis atsakė: „Palengvindamas tau naštą, aš pats^[i2] eisiu su tavimi“. ¹⁵ O Mozė jam atsakė: „Jei tu pats neitum kartu, neversk mūsų keltis iš šios vietos. ¹⁶ Juk kaip kitaip būtų žinoma, kad radome malonę tavo akyse, – aš ir tavoji tauta, – jeigu neitum kartu su mumis? Argi ne tuo mes – tavo tauta ir aš – būsime paženklinti tarp visų tautų, esančių žemėje?“

¹⁷ Ir VIEŠPATS tarė Mozei: „Padarysiu ir tai, ko prašai, nes tu iš tikrųjų radai malonę mano akyse ir tave aš pažįstu vardu“. ¹⁸ Tada Mozė tarė: „Prašyčiau parodyti man savo šlovę“. ¹⁹ O jis atsakė: „Aš padarysiu, kad praeis prieš tave visas mano gerumas ir ištarsiu prieš tave vardą 'VIEŠPATS'; aš esu maloningas tiems, kuriems esu maloningas, ir pasigailiu tų, kurių pasigailiu. ²⁰ Bet, – jis tarė, – mano veido negali pamatyti, nes žmogus negali manęs pamatyti ir likti gyvas“. ²¹ Ir VIEŠPATS tęsė: „Štai arti manęs yra vieta. Atsistok ant uolos. ²² Praeinant mano šlovei, nukelsiu tave į uolos plyšį ir uždengsiu ranka, kol praeisiu. ²³ Tuomet nukelsiu ranką ir tu pamatysi mano nugarą^[i3]. Bet mano veido niekas negali matyti“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>