¹ Mozė ganė savo uošvio Jetro, Midjano kunigo, kaimenę. Nuvaręs kaimenę už dykumos, jis atėjo prie Horebo – Dievo kalno.^{[i1] 2} Viešpaties angelas^[i2] jam pasirodė degančio krūmo ugnies liepsnoje. Mozė žiūrėjo nustebęs, nes krūmas, nors ir skendo liepsnoje, bet nesudegė. ³ Mozė sau tarė: „Turiu eiti pasižiūrėti į šį nuostabų reginį ir pamatyti, kodėl tas krūmas nesudega“.

Dievas pašaukia Mozę

⁴ Kai VIEŠPATS pamatė, kad Mozė pasuko pasižiūrėti, Dievas pašaukė jį iš degančio krūmo: „Moze, Moze!“ – „Aš čia!“ – tas atsiliepė. ⁵ Tada jis tarė: „Neik arčiau! Nusiauk sandalus, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė! ⁶ Aš esu Dievas tavo tėvo, – jis toliau kalbėjo, – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo“. Mozė užsidengė veidą, nes bijojo pažvelgti į Dievą.^[i3]

⁷ O VIEŠPATS tęsė: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo šauksmus prieš savo engėjus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia, ⁸ nužengiau išgelbėti iš egiptiečių rankų ir nuvesti iš to krašto į gerą ir erdvų kraštą, į kraštą, tekantį pienu ir medumi,^[i4] į šalį kanaaniečių, hetitų, amoriečių, perizitų, hivitų ir jebusitų. ⁹ Taip, izraeliečių šauksmas iš tikrųjų pasiekė mane. Be to, aš mačiau, kaip juos egiptiečiai engia. ¹⁰ O dabar eikš! Aš siųsiu tave pas faraoną, kad išvestum mano tautą – izraeliečius iš Egipto“. ¹¹ Bet Mozė atsakė Dievui: „Kas aš toks, kad galėčiau^[i5] eiti pas faraoną ir net išvesčiau izraeliečius iš Egipto?“ ¹² O jis tarė: „Aš būsiu su tavimi! Ir tai bus tau ženklas, kad aš tave siunčiau. Kai būsi išvedęs tautą iš Egipto, jūs pagarbinsite Dievą prie šio kalno“.

Dievas apreiškia savo Vardą

¹³ „Betgi, – Mozė sakė Dievui, – kai nueisiu pas izraeliečius ir sakysiu jiems: 'Jūsų protėvių Dievas atsiuntė mane pas jus', – ir jie manęs klaus: 'Koks yra jo vardas?' – ką aš jiems pasakysiu?“ ^14 [i6]Dievas Mozei tarė: „Aš esu, kuris esu. – Ir jis tęsė. – Tu taip kalbėsi izraeliečiams: 'Aš Esu atsiuntė mane pas jus'“. ¹⁵ Dievas vėl kalbėjo Mozei: „Taip tu kalbėsi izraeliečiams: 'VIEŠPATS, jūsų protėvių Dievas – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo – atsiuntė mane pas jus'.

Šis bus mano vardas per amžius,

šiuo vardu manęs šauksis visos kartos.

¹⁶ Eik ir sušauk Izraelio seniūnus,^[i7] pasakyk jiems: 'VIEŠPATS, jūsų protėvių Dievas – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo – pasirodė man ir tarė: aš tikrai stebėjau jus ir tai, kas jums daroma Egipte. ¹⁷ Aš pažadu išvesti jus iš Egipto kančios į kraštą kanaaniečių, hetitų, amoriečių, perizitų, hivitų ir jebusitų, į kraštą, tekantį pienu ir medumi'. ¹⁸ Jie paklausys tavo balso. Tu ir Izraelio seniūnai nueisite pas faraoną ir jam pranešite: 'VIEŠPATS, hebrajų Dievas, apsireiškė mums. Tebūna tad leista mums nueiti trijų dienų kelionę į dykumą, idant galėtume atnašauti auką VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui'. ¹⁹ Betgi aš žinau, kad Egipto karalius tol neleis jums išeiti, kol nebus galingos rankos priverstas. ²⁰ Todėl ištiesiu ranką ir ištiksiu Egiptą visais savo nuostabiais darbais, kuriuos jame padarysiu. Tada jis leis jums išeiti. ²¹ Netgi duosiu šiai tautai tokią malonę egiptiečių akyse, kad jūs išeidami neišeisite tuščiomis rankomis. ²² Kiekviena moteris paprašys savo kaimynę ar bet kokią moterį, gyvenančią kaimynės namuose, sidabro bei aukso brangumynų^[i8] ir drabužių. Jais apvilksite savo sūnus ir dukteris, apiplėšdami^[i9] Egiptą“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>