| Iš 2 | Mozės gimimas 1 Vienas vyras iš Levio giminės nuėjo paimti sau žmona vieną iš Levio giminės moterų. 2 Moteris tapo nėščia ir pagimdė sūnų. Matydama, kad jis buvo gražus kūdikis, tris mėnesius jį slėpė. 3 Nebegalėdama slėpti jo ilgiau, paėmė papiruso pintinę[i1] ir ištinkavo ją bitumu bei derva. Paguldžiusi į ją kūdikį, padėjo tarp nendrių Nilo pakrantėje. 4 Jo sesuo atsistojo atokiau pažiūrėti, kas atsitiks. 5 Faraono duktė nusileido prie Nilo maudytis. Tuo tarpu jos palydovės vaikštinėjo Nilo pakrante. Pastebėjusi tarp nendrių pintinę, ji pasiuntė savo palydovę jos atnešti. 6 Kai pintinę atidarė, pamatė kūdikį. Žiūri, berniukas verkia! Jai pagailo jo. „Tai turi būti vienas iš hebrajų vaikų“, – ji tarė. 7 Tada kūdikio sesuo kreipėsi į faraono dukterį: „Gal man nueiti ir parūpinti žindyvę iš hebrajų moterų, kad pažindytų vaiką?“ 8 „Puiku, nueik!“ – atsakė faraono duktė. Mergaitė nuėjo ir pašaukė paties kūdikio motiną. 9 Faraono duktė jai tarė: „Imk šį kūdikį ir žindyk jį man. Aš tau atsilyginsiu“. Moteris kūdikį paėmė ir jį žindė. 10 Kai kūdikis paaugo,[i2] ji atnešė jį faraono dukteriai, o ji priėmė jį kaip savo sūnų. Ji pavadino jį Moze,[i3] paaiškindama: „Aš ištraukiau jį iš vandens“. Mozė pabėga į Midjaną 11 Vieną kartą, kai Mozė jau buvo užaugęs,[i4] jis nuėjo pas savo gimines. Stebėdamas jų lažo darbus, jis pamatė vieną egiptietį, mušantį hebrajų – vieną iš jo giminių. 12 Apsidairęs aplinkui ir nieko arti nematydamas, jis egiptietį užmušė ir paslėpė smėlyje. 13 Kai jis vėl nuėjo kitą dieną, žiūri, mušasi du hebrajai! „Kodėl muši savo bičiulį hebrajų?“ – užklausė kaltąjį. 14 O šis atkirto: „Kas gi padarė tave mūsų didžiūnu ir teisėju? Bene nori ir mane užmušti, kaip kad užmušei egiptietį?“ Mozė nusigando ir galvojo: „Aišku, tas dalykas jau žinomas!“ 15 Kai faraonas apie tai išgirdo, jis stengėsi Mozę nužudyti. Mozė nuo faraono pabėgo. Atkeliavo į Midjano kraštą ir atsisėdo prie vieno šaltinio. 16 Midjano kunigas turėjo septynias dukteris. Jos atėjo vandens pasisemti ir pripildyti lovių tėvo kaimenei pagirdyti. 17 Tuo tarpu atėjo keletas piemenų ir nuvarė jas į šalį. Mozė pakilo, jas apgynė ir pagirdė jų kaimenę. 18 Kai jos sugrįžo pas savo tėvą Reuelį,[i5] tėvas klausė: „Kodėl šiandien taip anksti parskubėjote?“ 19 Jos atsakė: „Vienas egiptietis[i6] išgelbėjo mus nuo piemenų rankų. Jis net vandens mums pasėmė ir pagirdė kaimenę!“ 20 „Kur jis yra? Kodėl jūs palikote tą vyrą? Pakvieskite jį duonos laužyti“. 21 Mozė sutiko gyventi su tuo žmogumi, o jis davė Mozei žmona savo dukterį Ziporą. 22 Ji pagimdė jam sūnų, kurį jis pavadino Geršomu,[i7] nes galvojo: „Aš buvau ateivis, gyvenantis svetimame krašte“. Degantis krūmas 23 Po to praslinko daug laiko, mirė Egipto karalius. Izraeliečiai dejavo lažo slegiami ir šaukėsi pagalbos. Jų šauksmas iš vergijos pakilo iki Dievo. 24 Dievas, išgirdęs jų dejonę, atsiminė savo sandorą, sudarytą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. 25 Dievas pažvelgė į izraeliečius ir atkreipė į juos dėmesį. |
