Raudonoji jūra 1 Bet nedorėlius persekiojo negailestingas pyktis iki galo, nes Dievas žinojo iš anksto, ką jie toliau darys: 2 žinojo, kad, nors patys buvo leidę tavo tautai išeiti ir skubiai juos[i1] buvo išvarę, jie pakeis savo mintį ir juos vysis. 3 Juk dar tebegedėdami ir prie mirusiųjų kapų teberaudodami, jie[i2] padarė kitą kvailą nuosprendį ir vijosi kaip bėglius tuos, kuriuos buvo maldavę ir privertę išeiti. 4 Juk pelnytas likimas vedė juos prie tokio galo ir padarė, jog jie užmiršo, kas buvo įvykę, kad nauja bausme papildytų, ko dar jų kančioms trūko, 5 ir tavo tauta atliktų nuostabią[i3] kelionę, o anie rastų nepaprastą mirtį. 6 Juk visa kūrinijos prigimtis buvo iš naujo kuriama vykdyti tavo įsakams, kad tavo vaikai nuo pavojų būtų apsaugoti. 7 Buvo matyti debesis, dengiantis jųjų stovyklą, ir sausa žemė, kylanti ten, kur pirma tyvuliavo vanduo – kelias be kliūčių iš Raudonosios jūros ir žolėta lyguma iš nuožmios bangų mūšos, – 8 per kurią perėjo visa tauta, tavo rankos globojama, stebėdamasi nuostabiais stebuklais. 9 Jie laigė kaip arkliai po ganyklą ir šokinėjo kaip ėriukai, šlovindami tave, VIEŠPATIE, savo Išgelbėtoją. 10 Jie vis dar prisiminė savo išgyvenimus svetimoje šalyje, kai žemėje vietoj galvijų knibždėjo uodų ir upė vietoj žuvų kirbėjo daugybe varlių. 11 Vėliau jie matė ir naują paukščių rūšį, kai, geismo verčiami, reikalavo skanėstų 12 ir jiems patenkinti putpelės atskrido iš už jūros. Egiptas kaltesnis už Sodomą 13 Betgi bausmės nusidėjėlių neužklupo be įspėjimo ženklų, duotų baisia perkūnija. Jie pelnytai kentėjo už savo nedorus darbus, nes iš tikrųjų svetimšaliams jie buvo parodę didelę neapykantą.[i4] 14 Juk anie[i5] buvo atsisakę priimti pas juos atvykusius svetimšalius, o šie vergais pavertė svečius,[i6] kurie buvo jų geradariai. 15 Ir to negana! Žinoma, ir anuos[i7] ištiks galutinė bausmė, nes jie svetimšalius buvo nedraugiškai priėmę, 16 o šie svečius, iškilmingai priimtus, vėliau nuožmiu lažu engė, nors tie jau turėjo lygias teises. 17 Užtat ir jie buvo apakinti, lygiai kaip anie prie teisiojo vyro durų, kai, juodos tamsos apsupti, kiekvienas grabinėjosi, norėdamas rasti savo duris. Nauja gamtos darna 18 Juk {gamtos} pradmenys keitėsi vietomis, kaip skambinant arfa gaidos keičia savo ritmą, nors kiekviena išlaiko savo garsą. Tai tegalima suvokti tik žvelgiant į tai, kas įvyko. 19 Juk žemės gyvūnai[i8] buvo paversti vandeniniais, o plaukiojantys[i9] išlipo į krantą. 20 Ugnis išlaikė savo jėgą net vandenyje, o vanduo pamiršo savo gesinančią prigimtį. 21 Atvirkščiai, liepsnos nepajėgė nei sudeginti jose vaikščiojančių trapių gyvūnų, nei ištirpdyti to, panašaus į ledą ir lengvai ištirpdomo maisto iš dangaus.[i10] 22 Juk visais būdais tu, VIEŠPATIE, aukštinai bei pagerbei savo tautą, jai visad ir visur padėdamas! | 
