1 [i1]Dideli ir neišpasakojami tavo nuosprendžiai; užtat paklydo neimlios sielos. 2 Juk nors nedori žmonės manė, kad galės pavergti šventąją tautą, patys būdami tamsos pančiuose ir ilgos nakties kaliniai, jie tūnojo užsidarę savo pastogėje, amžinosios Apvaizdos nuvyti. 3 Manydami, kad jų slaptos nuodėmės užklotos tamsia užmaršties danga, jie buvo išsisklaidę, klaiko apimti ir šmėklų apstulbinti. 4 Juk net slapti namų užkaboriai, į kuriuos jie buvo subėgę, negalėjo apginti jų nuo baimės, nes griaudė visur baisus triukšmas ir rodėsi tylūs, paniurę vaiduokliai. 5 Netgi ugnies jėga neįstengė šviesti, nesiteikė nei ryškus žvaigždžių spindesys nutvieksti tą klaikią naktį. 6 Vienintelė šviesa jiems buvo didžiulės savaiminės liepsnos[i2] – baisios pažiūrėti! Reginiui išnykus, klaiko apimtiems jiems matyti daiktai atrodė dar baisesni. 7 Tada būrimo apgaulės pasirodė neveiksmingos ir iš jų pagyrūniškos išminties buvo pasityčiota. 8 Mat tie, kurie žadėjo išvaryti iš sergančios sielos baimę ir sąmyšį, patys sirgo juokingu išgąsčiu. 9 Juk nors jokia baisenybė jų negąsdino, tačiau, išgąsdinti sėlinančių žvėrių ir šnypščiančių roplių, jie mirė drebėdami iš baimės, nenorėdami pažvelgti net į orą, kurio niekur išvengti negalima. 10 Juk nedorumas yra bailus, savo paties liudijimu pasmerktas; dėl savo iškankintos sąžinės[i3] jis visad padidina nelaimes. 11 Juk baimė iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip atsisakymas priimti proto teikiamą pagalbą, 12 o vidinio tuštumo užgožta viltis yra linkusi užsimerkti prieš tai, kas sukelia kančią. 13 Bet tą naktį, iš tikrųjų buvusią bejėgę ir juos užklupusią iš bejėgio Hado[i4] gelmių, visi jie miegojo tuo pačiu miegu, 14 kartais varginami baisių šmėklų, o kartais sielos alpėjimo sukaustyti, nes juos užklupo ūmi ir nelaukta baimė. 15 Vis tiek, kas tik tenai buvo, įpuolė į tą kalėjimą be grotų ir buvo įkalintas. 16 Juk ir artojas, ir piemuo, ir dykumoje triūsiantis darbininkas, – jie buvo užklupti ir laukė neišvengiamo likimo, nes siejo juos visus viena tamsos grandinė. 17 Ar tai buvo švilpiantis vėjas, ar skambi paukščių giesmė tankiose šakose, ar smarkiai tekančio vandens kriokimas, ar uolų griūties baisus bildesys, 18 ar nematomos šokinėjančių gyvulių lenktynės, ar plėšriųjų žvėrių riaumojimas, ar aidas, grįžtantis kalnų dauboje, – juos sukaustė baimė. 19 Mat visas pasaulis švytėjo dienos šviesa ir plušėjo nekliudomas; 20 vien tik anie žmonės buvo užkloti tamsia naktimi, atvaizdu tamsybės, kuri turėjo juos užklupti. Betgi dar tamsesni negu tamsybė jie buvo sau patiems. | 
