1 Vėl – koks kitas žmogus, rengdamasis leistis į kelionę per šėlstančias jūros bangas, šaukiasi medžio gabalo, dužlesnio už jį vežantį laivą. 2 Juk noras pasipelnyti sugalvojo tą laivą ir išmintis buvo amatininkas, kuris jį pastatė, 3 bet tavo apvaizda, Tėve, jį valdo. Juk tu parūpinai jam net jūroje kelią ir saugų taką per bangas, 4 parodydamas, kad gali taip išgelbėti iš bet kokio pavojaus, jog net neįgudęs žmogus gali sėsti į laivą. 5 Tu nori, kad tavo išminties darbai neliktų bevaisiai, užtat žmonės patiki savo gyvastį net menkiausiam medžio gabalui ir perkirtę bangų mūšą ant plausto saugiai atkeliauja. 6 [i1]Juk net pačioje pradžioje, išdidiems milžinams žūstant, Visatos viltis išsigelbėjo ant sielio ir, tavo rankos vedama, paliko pasauliui naujos kartos sėklą. 7 [i2]Juk palaimintas yra tas medis, per kurį ateina teisumas. 8 O rankomis padarytas stabas ir pats yra prakeiktas, ir prakeiktas tas, kas jį padarė – dirbėjas už tai, kad jį padarė, o dūlėjantis daiktas už tai, kad buvo pavadintas dievu. 9 Juk Dievui lygiai šlykštūs ir nedoras žmogus, ir jo nedorumas. 10 Kas žmogaus padaryta, bus nubausta drauge su žmogumi, kuris tai padarė. 11 Užtat dieviškas teismas užklups ir pagonių dievus, nes, kad ir būdami dalis Dievo kūrinijos, jie yra tapę pasibjaurėjimu, pinklėmis žmonių sieloms ir spąstais kvailųjų kojoms. Stabų garbinimo kilmė ir padariniai 12 Juk mintis daryti stabus buvo ištvirkimo pradžia, ir jų išradimas gadino gyvenimą. 13 Pradžioje jų nebuvo, amžinai jie neišliks. 14 Juk jie atėjo į pasaulį per tuščias žmonių viltis, ir todėl jų laukia staigus galas. 15 [i3]Tėvas, tarkim, priblokštas ne laiku ištikusio gedulo, pasidarė netikėtai atimto vaiko paveikslą; nūn jis garbino kaip dievą tą, kuris vakar buvo tik negyvas žmogus, ir perdavė paslaptis bei apeigas savo valdiniams. 16 Ilgainiui tas nedoras paprotys įsigalėjo ir virto įstatymu. 17 Ir valdovų įsakymu drožiniai buvo garbinami. Žmonės, negalėdami pagerbti asmeniškai toli gyvenančių valdovų, įsivaizdavę jų išvaizdą iš tolo, pasidarė matomą paveikslą karaliaus, kurį norėjo pagerbti, pataikaudami savo uolumu nesančiam tarsi esančiam. 18 Bet menininko noras išgarsėti skatino net karaliaus nepažinojusius jam dievišką garbinimą pareikšti. 19 Juk jis, galbūt norėdamas patikti savo valdovui, triūsė prie panašumo, duodamas jam gražiausią išvaizdą. 20 O minios, suviliotos jo darbo žavesio, nūnai laikė vertu garbinimo tą, kurį ką tik neseniai gerbė kaip žmogų. 21 Ir tai pasidarė užtaisyti spąstai žmonijai, nes, patekę į nelaimės ar priespaudos vergystę, žmonės suteikė netartinąjį Vardą daiktams iš akmens ar iš medžio. 22 [i4]Šitų Dievo pažinimo klaidų jiems dar neužteko, bet, ištikti didelio sąmyšio, kilusio iš nežinojimo, jie tas baisias blogybes ramybe vadina. 23 Juk ar atlikdami apeiginį vaikų žudymą, ar švęsdami slaptas apeigas, ar keldami beprotiškas keistų papročių vaišes, 24 jie nebesilaiko dorumo nei gyvenime, nei santuokoje, bet klastingai žudo savo kaimyną ar skaudina jį svetimavimu. 25 Visur šėlsta kruvinas maištas ir žmogžudystės, vagystės ir apgaulės, papirkinėjimas, neištikimybė, sąmyšis, kreiva priesaika, 26 gerų žmonių stumdymas, nedėkingumas, sielų purvinimas, lytiniai iškrypimai, vedybinė nedarna, svetimavimas ir ištvirkavimas. 27 Juk nelabųjų stabų garbinimas yra ir pradžia, ir priežastis, ir viso pikto tikslas. 28 Juk jų garbintojai arba kraustosi iš proto džiūgaudami, arba pranašauja melus, arba gyvena nedorai, arba su noru kreivai prisiekia. 29 Kadangi pasitiki negyvais stabais, melagingai prisiekdami jie nebijo bausmės. 30 Betgi už tai juos ištiks teisinga bausmė, nes, atsiduodami stabams, jie klaidingai manė apie Dievą ir, niekindami šventumą,[i5] jie su apgaule kreivai prisiekė. 31 [i6]Juk ne jėga tų daiktų, kuriais žmonės prisiekia, bet teisinga nusidėjėlių bausmė visad lydi nedorėlių nusižengimą. | 
