Gamtos garbinimas 1 [i1]Juk iš prigimties kvaili buvo visi žmonės, kurie gyveno Dievo nepažindami ir kurie, matydami gerus dalykus, nepajėgė pažinti To, Kuris yra,[i2] nei pripažinti menininko, stebėdamiesi jo darbais! 2 O laikė dievais arba ugnį, arba vėją, judrų orą, arba žvaigždžių ratą, galingą potvynį, arba didžiuosius dangaus šviesulius[i3] – pasaulio valdytojus. 3 Jei, gėrėdamiesi jų grožiu, žmonės manė, kad jie dievai, leisk jiems sužinoti, kaip daug didingesnis už juos yra jų Šeimininkas, nes pradinis grožio šaltinis juos sukūrė. 4 Ir jei žmones stebino tų kūrinių galybė ir grožis, leiski suvokti per juos, kaip daug galingesnis yra tas, kuris juos padarė. 5 Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas. 6 Tačiau tų žmonių nereikia per daug peikti,[i4] nes jie turbūt paklysta ieškodami Dievo ir norėdami jį rasti. 7 Juk jie nesiliauja jo ieškoję, gyvendami tarp jo kūrinių, ir pasitiki tuo, ką mato, nes matomi daiktai yra gražūs. 8 Betgi vėl – net jie negali būti pateisinami, 9 juk jeigu jie įstengė būti tokie sumanūs, jog galėjo spėlioti apie Visatą, – kodėl tad buvo taip lėti atrasti jos VIEŠPATĮ? |