¹ VIEŠPATS tarė Mozei: „Sakyk Aaronui: 'Ištiesk ranką su lazda viršum upių, kanalų ir kūdrų, užleisk varlėmis Egipto kraštą!'“ ² Aaronas ištiesė ranką viršum Egipto vandenų, varlės iššoko ir užplūdo visą Egipto kraštą. ³ Betgi kerėtojai savo kerais padarė tą patį, – užleido varlėmis Egipto kraštą.

⁴ Tada faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, tarė: „Prašykite VIEŠPATĮ, kad atitolintų varles nuo manęs ir mano pavaldinių, o aš leisiu tautai eiti atnašauti auką VIEŠPAČIUI“. ⁵ Mozė faraono paprašė: „Malonėk man paskirti laiką, kada aš turiu už tave, tavo pareigūnus ir pavaldinius prašyti, kad varlės būtų atitolintos nuo tavęs bei tavo rūmų ir liktųsi tiktai Nilo upėje?“ ⁶ Jis atsakė: „Rytoj!“ Mozė tarė: „Tebūna kaip sakai! Kad žinotumei, jog nėra kito kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas, ⁷ varlės atsitrauks nuo tavęs ir tavo rūmų, tavo pareigūnų ir pavaldinių. Jos pasiliks tiktai Nilo upėje“. ⁸ Tada Mozė ir Aaronas pasitraukė nuo faraono. Mozė šaukėsi VIEŠPATIES dėl varlių, kuriomis jis buvo užleidęs faraoną. ⁹ O VIEŠPATS padarė taip, kaip Mozė prašė. Varlės išdvėsė namuose, kiemuose^[i1] ir laukuose. ¹⁰ Jos buvo metamos į krūvų krūvas, visas kraštas dvokė. ¹¹ Bet kai faraonas pamatė, kad jau galima atsikvėpti, jis sukietino savo širdį ir jų neklausė, kaip VIEŠPATS kad buvo pasakęs.

Trečioji Egipto rykštė: uodai

¹² Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Sakyk Aaronui: 'Ištiesk savo lazdą ir suduok į žemės dulkes, kad jos pavirstų uodais^[i2]visame Egipto krašte!'“ ¹³ Jie taip ir padarė. Aaronas ištiesė savo ranką su lazda ir sudavė į žemės dulkes. Uodai apniko žmones ir gyvulius. Žemės dulkės visame Egipto krašte pavirto uodais. ¹⁴ Kerėtojai panašiai bandė savo kerais padaryti uodų, bet neįstengė. O uodai knibždėjo ant žmonių ir gyvulių. ¹⁵ Kerėtojai sakė faraonui: „Tai Dievo pirštas!“^[i3] Bet faraono širdis buvo sukietėjusi, jis nenorėjo jų klausyti, kaip VIEŠPATS kad buvo pasakęs.

Ketvirtoji Egipto rykštė: musės

¹⁶ Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Atsikelk anksti rytą ir pasirodyk faraonui, kai jis eina prie vandens, ir sakyk jam: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Leisk mano tautai eiti manęs pagarbinti. ¹⁷ Nes jei neleisi mano tautai eiti, tikėk manimi, užleisiu musių spiečiais tave, tavo pareigūnus bei pavaldinius ir tavo rūmus. Egiptiečių namai, netgi ir pati žemė, kurioje jie gyvena, knibždės nuo musių spiečių. ¹⁸ Bet tą dieną atskirsiu Gošeno šalį, kur gyvena mano tauta. Ten musių spiečių nebus, kad tu žinotumei, jog aš esu VIEŠPATS šiame krašte. ¹⁹ Aš padarysiu šį skirtumą tarp savo tautos ir tavo tautos. Rytoj pasirodys šis ženklas'“. ²⁰ VIEŠPATS taip ir padarė. Musių spiečių spiečiai apniko faraono rūmus ir jo pareigūnų namus. Žemė visame Egipto krašte buvo nuniokota musių.

²¹ Tada faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, tarė: „Eikite, atnašaukite savo Dievui auką šiame krašte“. ^22 [i4]Bet Mozė atsakė: „Tai daryti nedera, nes ką mes aukojame VIEŠPAČIUI, savo Dievui, yra pasibjaurėtina egiptiečiams. Jeigu mes aukosime, kas yra pasibjaurėtina egiptiečių akyse, argi jie neužmuš mūsų akmenimis? ²³ Todėl mes turime nueiti trijų dienų kelią į dykumą ir atnašauti auką VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kaip jis mums įsako“. ²⁴ O faraonas tarė: „Aš leisiu jums eiti atnašauti auką VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui, dykumoje su sąlyga, kad jūs neisite per toli. Maldaukite ir už mane“. ²⁵ Mozė atsakė: „Štai, kai tik iš tavęs išeisiu, tuojau pat maldausiu VIEŠPATĮ, kad musių spiečiai rytoj pasitrauktų nuo faraono, jo pareigūnų ir pavaldinių. Tačiau tenesielgia faraonas vėl apgaulingai, neleisdamas tautai eiti atnašauti aukos savo VIEŠPAČIUI!“

²⁶ Mozė, išėjęs iš faraono, meldėsi VIEŠPAČIUI. ²⁷ Ir VIEŠPATS padarė, kaip Mozė prašė. Jis pašalino musių spiečius nuo faraono, nuo jo pareigūnų ir pavaldinių. Nė vienos neliko. ²⁸ Betgi ir šį kartą faraonas sukietino savo širdį: tautai eiti neleido.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>