Iš 32 | 15 Paskui Mozė apsisuko ir leidosi nuo kalno, nešdamas rankose dvi Sandoros lenteles – plokštes, prirašytas abiejose pusėse: viena ir kita jų pusė buvo prirašyta. 16 Lentelės buvo Dievo darbas ir raštas buvo Dievo raštas, įrėžtas lentelėse. 17 Jozuė, išgirdęs žmonių šauksmus, tarė Mozei: „Karo šauksmas stovykloje!“ 18 Bet jis atsakė: „Tai ne pergalės šauksmas, tai ne pralaimėjimo klyksmas. Girdžiu tik ūžaujančių balsus...“ 19 Kai prisiartino prie stovyklos ir pamatė veršį bei šokius, Mozė įniršo. Jis metė lenteles iš rankų ir sudaužė kalno papėdėje. 20 Paėmęs jų padarytą veršį, įmetė į ugnį. Sutrynęs į dulkes, išbarstė į vandenį[i2] ir pagirdė juo izraeliečius. 21 Mozė tarė Aaronui: „Ką tau ši tauta padarė, kad užtraukei ant jų tokią sunkią nuodėmę?“ 22 Aaronas atsakė: „Neniršk, mano viešpatie! Tu žinai, kad ši tauta yra linkusi į pikta. 23 Jie man sakė: 'Padirbk mums dievą, kuris mus vestų, nes mes nežinome, kas nutiko Mozei – vyrui, kuris išvedė mus iš Egipto žemės'. 24 Tada aš jiems sakiau: 'Kas iš jūsų turi aukso, tenusiima!' Jie davė man, aš įmečiau jį į ugnį, ir išėjo šis veršis!“ 30 O kitą dieną Mozė tarė žmonėms: „Nusidėjote sunkia nuodėme. Betgi nūn aš užkopsiu pas VIEŠPATĮ. Galbūt pajėgsiu atlyginti už jūsų nuodėmę“. 31 Taigi Mozė sugrįžo pas VIEŠPATĮ ir tarė: „Deja! Ši tauta nusidėjo sunkia nuodėme. Pasidarė sau dievą iš aukso! 32 O dabar, jei tu tik atleistum jų nuodėmę... bet jei ne, ištrink mane iš knygos, kurią parašei!“[i5] 33 Bet VIEŠPATS tarė Mozei: „Tą, kuris nusidėjo man, tik tą ištrinsiu iš savo knygos. 34 Dabar eik, vesk tautą į tą vietą, apie kurią tau kalbėjau. Tikėk manimi, mano angelas ves tave. Betgi kai ateis bausmės diena, nubausiu juos už jų nuodėmę“. |