¹ Žmonės, matydami, kad Mozė uždelsė nulipti nuo kalno, susirinko prie Aarono ir sakė jam: „Eikš, padirbk mums dievą, kuris mus vestų. Juk mes nežinome, kas nutiko Mozei – tam vyrui, kuris išvedė mus iš Egipto žemės“. ² Aaronas jiems tarė: „Nuimkite aukso auskarus, kuriuos nešioja įkabintus į ausis jūsų žmonos, sūnūs bei dukterys, ir atneškite juos man“. ³ Visi žmonės nusiėmė auksinius auskarus, kabojusius ausyse, ir atnešė juos Aaronui. ⁴ Jis, paėmęs jiems iš rankų auksą, suliejo į veršio panašumą, paskum raižymo įrankiu padarė iš jo lietinį veršį. Tada jie sušuko: „Izraeli, šis yra tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!“ ⁵ Aaronas, tai pamatęs, pastatė priešais jį aukurą ir paskelbė: „Rytoj bus VIEŠPATIES šventė“.^{[i1] 6} Žmonės kitą dieną pakilo anksti, aukojo deginamąsias atnašas, atnašavo bendravimo aukas, sėdosi valgyti ir gerti, paskui kėlėsi ūžauti.

⁷ VIEŠPATS tarė Mozei: „Skubėk tuojau pat žemyn! Tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto žemės, nedorai pasielgė'. ⁸ Jie suskubo pasukti iš kelio, kuriuo eiti buvau jiems įsakęs, nusiliejo sau veršį ir jam aukoja, sakydami: 'Izraeli, šis yra tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!'“ ⁹ VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Matau, kad ši tauta yra kietasprandė. ¹⁰ Todėl dabar palik mane vieną, kad mano įniršis ant jų įsiliepsnotų ir juos sunaikinčiau, o iš tavęs padaryčiau didelę tautą“.

¹¹ Bet Mozė maldavo VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir sakė: „O VIEŠPATIE, kam gi dega tavo įniršis ant tautos, kurią išvedei iš Egipto žemės didžia jėga ir galinga ranka? ¹² Kam gi egiptiečiai turėtų sakyti: 'Pikto siekdamas jis išvedė juos, tik išžudyti juos kalnuose ir išnaikinti nuo žemės veido'? Atsigręžk nuo savo degančio įniršio, pasigailėk ir nesiųsk nelaimės savo tautai. ¹³ Atsimink Abraomą, Izaoką ir Izraelį, savo tarnus, kaip tu jiems prisiekei pačiu savimi, sakydamas: 'Padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus žvaigždes ir visą šį kraštą, kurį pažadėjau, duosiu jūsų palikuonims, ir jie paveldės jį amžinai'“. ¹⁴ VIEŠPATS pasigailėjo ir nesiuntė nelaimės, kuria buvo grasinęs savo tautai.

¹⁵ Paskui Mozė apsisuko ir leidosi nuo kalno, nešdamas rankose dvi Sandoros lenteles – plokštes, prirašytas abiejose pusėse: viena ir kita jų pusė buvo prirašyta. ¹⁶ Lentelės buvo Dievo darbas ir raštas buvo Dievo raštas, įrėžtas lentelėse. ¹⁷ Jozuė, išgirdęs žmonių šauksmus, tarė Mozei: „Karo šauksmas stovykloje!“ ¹⁸ Bet jis atsakė:

„Tai ne pergalės šauksmas,

tai ne pralaimėjimo klyksmas.

Girdžiu tik ūžaujančių balsus...“

¹⁹ Kai prisiartino prie stovyklos ir pamatė veršį bei šokius, Mozė įniršo. Jis metė lenteles iš rankų ir sudaužė kalno papėdėje. ²⁰ Paėmęs jų padarytą veršį, įmetė į ugnį. Sutrynęs į dulkes, išbarstė į vandenį^[i2] ir pagirdė juo izraeliečius.

²¹ Mozė tarė Aaronui: „Ką tau ši tauta padarė, kad užtraukei ant jų tokią sunkią nuodėmę?“ ²² Aaronas atsakė: „Neniršk, mano viešpatie! Tu žinai, kad ši tauta yra linkusi į pikta. ²³ Jie man sakė: 'Padirbk mums dievą, kuris mus vestų, nes mes nežinome, kas nutiko Mozei – vyrui, kuris išvedė mus iš Egipto žemės'. ²⁴ Tada aš jiems sakiau: 'Kas iš jūsų turi aukso, tenusiima!' Jie davė man, aš įmečiau jį į ugnį, ir išėjo šis veršis!“

²⁵ Mozė, pamatęs, kad žmonės elgėsi palaidai, – Aaronas buvo jiems leidęs palaidai elgtis savo priešų pajuokai, – ²⁶ atsistojo stovyklos vartuose ir tarė: „Kas už VIEŠPATĮ, teateina pas mane!“ Visi levitai susibūrė aplink jį. ²⁷ Jis tarė jiems: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Prisijuoskite kalaviją prie šono, visi iki vieno! Eikite nuo vartų prie vartų, išilgai ir skersai per stovyklą, ir žudykite savo brolį, kaimyną ir giminaitį'“.^{[i3] 28} Levitai padarė kaip Mozė įsakė, ir tą dieną krito apie tris tūkstančius žmonių. ²⁹ Mozė tarė: „Šiandien jūs pašventėte save VIEŠPATIES tarnybai,^[i4] nes buvote kiekvienas prieš savo sūnų ar brolį, šiandien gavote sau palaiminimą“.

³⁰ O kitą dieną Mozė tarė žmonėms: „Nusidėjote sunkia nuodėme. Betgi nūn aš užkopsiu pas VIEŠPATĮ. Galbūt pajėgsiu atlyginti už jūsų nuodėmę“. ³¹ Taigi Mozė sugrįžo pas VIEŠPATĮ ir tarė: „Deja! Ši tauta nusidėjo sunkia nuodėme. Pasidarė sau dievą iš aukso! ³² O dabar, jei tu tik atleistum jų nuodėmę... bet jei ne, ištrink mane iš knygos, kurią parašei!“^{[i5] 33} Bet VIEŠPATS tarė Mozei: „Tą, kuris nusidėjo man, tik tą ištrinsiu iš savo knygos. ³⁴ Dabar eik, vesk tautą į tą vietą, apie kurią tau kalbėjau. Tikėk manimi, mano angelas ves tave. Betgi kai ateis bausmės diena, nubausiu juos už jų nuodėmę“.

³⁵ Tada VIEŠPATS pasiuntė tautai rykštę už tai, kad privertė Aaroną padirbti jiems veršį.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>