| Iš 21 | 5 Betgi jei vergas pasako: 'Aš myliu savo šeimininką, žmoną ir vaikus, aš nenoriu būti laisvas', 6 jo šeimininkas nuves jį prieš Dievą.[i2] Jis bus privestas prie durų ar durų staktų, ir jo šeimininkas yla perdurs jam ausį.[i3] Tada jis tarnaus šeimininkui visą gyvenimą. 7 Jei kas parduos savo dukterį į verges, ji neišeis laisva, kaip išlaisvinami vyrai vergai. 8 Jei ji nepatiktų savo šeimininkui, kuris sau ją buvo pasiskyręs,[i4] tada jis turi leisti ją išpirkti. Jis neturės teisės ją parduoti pašaliečiams, nes su ja apgaulingai pasielgė. 9 Jei jis paskirtų ją savo sūnui, tada elgsis su ja kaip su dukterimi. 10 Jei kas paimtų kitą žmoną, jis nesumažins pirmosios žmonos maisto, drabužių ar vedybinių teisių. 11 O jei tų trijų dalykų jai nepadarytų, ji išeis laisvėn veltui, be išsipirkimo“. Smurto veiksmai 12 „Kas mirtinai sumuša žmogų, turi būti nubaustas mirtimi. 13 Jei tai padarė ne iš pasalų, bet Dievui leidus pakėlė ranką, paskirsiu tau vietą, į kurią jis galėtų pabėgti. 14 Betgi jei kas nors apgalvotai užpultų ir klastingai kitą užmuštų, paimsi jį net nuo mano aukuro nubausti mirtimi. 15 Kas užgauna tėvą ar motiną, bus nubaustas mirtimi. 16 Kas pagrobia žmogų, – nesvarbu ar jį būtų pardavęs, ar dar tebelaiko, – bus nubaustas mirtimi. 17 Kas keikia tėvą ir motiną, bus nubaustas mirtimi“. |
| 5 | Iš 21,23: Šis tekstas yra vadinamas lex talionis – atpildo, arba atkeršijimo, įstatymu. Šio įstatymo tikslas buvo ne tik įgyvendinti teisingumą, bet ir apriboti norą atkeršyti. Jėzus mini šį nuostatą, mokydamas savo sekėjus atsisakyti savosios teisės reikalauti atpildo, arba keršto, ir vadovautis meilės įsakymu. Žr. Mt 5,38-48. |
