| Iš 10 | Aštuntoji Egipto rykštė: skėriai 1 Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Eik pas faraoną. Juk aš sukietinau jo širdį ir širdį jo pareigūnų, idant parodyčiau per juos šiuos savo ženklus 2 ir tu galėtumei papasakoti savo vaikams ir vaikaičiams, kaip aš išjuokiau egiptiečius ir kokius ženklus jiems padariau, – idant ir jūs žinotumėte, kad aš esu VIEŠPATS“. 3 Taigi Mozė ir Aaronas nuėjo pas faraoną ir tarė jam: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, hebrajų Dievas: 'Kaip ilgai atsisakysi nusižeminti prieš mane? Leisk mano tautai eiti manęs pagarbinti! 4 Nes rytoj aš atvesiu skėrius į tavo kraštą, jeigu atsisakai leisti mano tautai išeiti. 5 Jie taip apguls žemės paviršių, kad niekas nebegalės net žemės matyti. Jie suris visa, kas jums išliko nuo ledų krušos, suris visus jūsų medžius, vėl dygstančius laukuose. 6 Be to, jie užplūs tavo rūmus ir namus visų tavo pareigūnų bei visų egiptiečių, ko nei tavo tėvai, nei tavo tėvų tėvai nematė nuo tos dienos, kai jie pasirodė žemėje, iki šiai dienai'“. Tai pasakęs, jis apsisuko ir paliko faraoną. 7 Faraono pareigūnai jam sakė: „Kaip ilgai jis regs mums pinkles? Leisk tiems žmonėms eiti pagarbinti VIEŠPATĮ, savo Dievą! Nejau dar nematai, kad Egiptas žūsta?“ 8 Mozė ir Aaronas buvo vėl pašaukti pas faraoną. Jis jiems tarė: „Eikite, garbinkite VIEŠPATĮ, savo Dievą! Bet kas gi iš jūsų turi eiti?“ 9 Mozė atsakė: „Mes eisime su savo jaunuoliais ir seneliais, su savo sūnumis ir dukterimis, su savo kaimenėmis ir bandomis, nes mes turime švęsti iškilmę VIEŠPATIES garbei“. 10 [i1]Betgi faraonas jiems tarė: „VIEŠPATS iš tikrųjų bus su jumis, jei aš kada nors leisiu jūsų vaikams eiti su jumis! Aišku, jūs ką nors pikta galvoje turite! 11 [i2]Ne, niekad! Teeina vien jūsų vyrai ir tegarbina VIEŠPATĮ, nes to juk jūs ir prašote“. Ir jie buvo išvyti iš faraono akivaizdos. 12 Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Ištiesk ranką viršum Egipto žemės, kad ją užpultų skėriai ir surytų visą augmeniją krašte – visa, kas yra likę nuo ledų krušos“. 13 Mozė pakėlė savo lazdą viršum Egipto žemės, ir VIEŠPATS sukėlė rytų vėją[i3] per visą dieną ir visą naktį viršum krašto. Išaušus dienai, rytys jau buvo atnešęs skėrius. 14 Skėriai užplūdo visą Egipto kraštą ir apsėdo visą Egipto žemę, – skėrių spiečius buvo toks tankus, kokio nebuvo buvę nei anksčiau, nei iš viso kada nors vėl bus. 15 Jie taip apsėdo visą krašto paviršių, kad pajuodo žemė. Jie surijo visą laukų augmeniją krašte bei visus medžių vaisius, išlikusius nuo ledų krušos. Visame Egipto krašte nebeliko nieko žaliuojančio – jokių medžių, jokių augalų laukuose. 16 Faraonas paskubomis pašaukė Mozę su Aaronu ir jiems tarė: „Nusidėjau VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui, ir jums. 17 Prašau atleisti mano nuodėmę ir šį kartą! Maldauk VIEŠPATĮ, savo Dievą, kad bent nuo manęs atitolintų šią pragaištį“. 18 Mozė išėjo iš faraono ir meldėsi VIEŠPAČIUI. 19 VIEŠPATS pakeitė aną vėją į galingą vakarį vėją, kuris pakėlė skėrius ir nupūtė juos į Nendrių jūrą.[i4] 20 Nė vieno skėrio neliko visoje Egipto žemėje. Bet Dievas sukietino faraono širdį, ir jis izraeliečiams eiti neleido. Devintoji Egipto rykštė: tamsa 21 Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Ištiesk ranką dangaus link, kad Egipto kraštą apgaubtų tamsa[i5] – tamsa, kurią būtų galima pajusti“. 22 Taigi Mozė ištiesė ranką dangaus link, ir visiška tamsa tris dienas gaubė visą Egipto kraštą. 23 Žmonės negalėjo vieni kitų matyti ir per tris dienas negalėjo pasijudinti iš vietos, bet ten, kur gyveno izraeliečiai, buvo šviesu. 24 Faraonas pasišaukė Mozę ir sakė: „Eikite ir garbinkite VIEŠPATĮ. Tik jūsų kaimenės ir bandos turi čia pasilikti. Net jūsų vaikai gali eiti su jumis“. 25 Betgi Mozė tarė: „Tu pats turi aprūpinti mus atnašų aukoms ir deginamosioms aukoms atnašauti VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui. 26 Ir mūsų galvijai turi eiti su mumis. Neliks čia nė nago, nes iš jų privalome parinkti, kuo pagarbinti VIEŠPATĮ, mūsų Dievą, ir mes dar nežinome, ką panaudoti mūsų VIEŠPAČIUI pagarbinti, kol ten nenueisime“. 27 Tačiau VIEŠPATS sukietino faraono širdį, ir jis nenorėjo jų leisti išeiti. 28 Tada faraonas suriko: „Nešdinkis nuo manęs! Saugokis pamatyti mano veidą, nes tą dieną, kai pamatysi mano veidą, mirsi“. 29 Mozė atsakė: „Tebūna taip, kaip sakai! Aš tavo veido niekad daugiau nebematysiu“. |
