Aukuro atstatymas

¹ Atėjus septintajam mėnesiui^[i1] nuo izraeliečių įsikūrimo savo miestuose, žmonės visi kaip vienas susirinko į Jeruzalę. ² Tada Jozadako sūnus Ješua drauge su broliais kunigais ir Šealtielio sūnus^[i2] Zerubabelis su savo broliais ėmėsi atstatyti Izraelio Dievo aukurą, norėdami atnašauti ant jo deginamąsias aukas, kaip įsakyta Mozės, Dievo vyro, Mokyme.^{[i3] 3} Jie atstatė aukurą ant jo pamatų, nepaisydami šalies žmonių baimės, ir ant jo atnašavo VIEŠPAČIUI kas rytą ir kas vakarą deginamąsias aukas. ⁴ Tada jie šventė, kaip įsakyta, Palapinių iškilmę ir atnašavo kasdienį jos deginamųjų aukų skaičių pagal įsaką, kaip nustatyta kiekvienai dienai. ⁵ Paskui jie atnašavo nuolatines šabų deginamąsias aukas, atnašas jaunačių bei visų šventų VIEŠPATIES iškilmių ir kada tik buvo daromos laisva valia atnašos VIEŠPAČIUI. ⁶ Nuo pirmos septintojo mėnesio dienos buvo pradėta atnašauti VIEŠPAČIUI deginamosios aukos, nors VIEŠPATIES Šventyklos pamatai dar nebuvo padėti.

Ruošiamasi atstatyti Šventyklą

⁷ Tada jie pasamdė mūrininkus ir dailides, davė maisto, gėrimo bei aliejaus sidoniečiams ir tyriečiams, kad atgabentų kedro medžio iš Libano per jūrą iki Jopės pagal jiems duotą Persijos karaliaus Kyro leidimą.

⁸ Aštuntaisiais metais po jų atvykimo prie Dievo Namų Jeruzalėje, antrąjį mėnesį Šealtielio sūnus Zerubabelis, Jozadako sūnus Ješua ir jų broliai kunigai bei levitai drauge su grįžusiais į Jeruzalę iš tremties pradėjo darbus, paskirdami kai kuriuos iš levitų, nuo dvidešimties metų ir vyresnius, prižiūrėti VIEŠPATIES Namų statybos. ⁹ Taigi Ješua ir jo sūnūs bei broliai, Kadmielis ir jo sūnūs, Binujis ir Hodavijas drauge su Henadado sūnumis, levitais, jų sūnumis ir broliais kartu ėmėsi vadovauti statantiems VIEŠPATIES Namus.

¹⁰ Mūrininkams padėjus VIEŠPATIES Šventyklos pamatus, kunigai, apsirengę savo drabužiais, sustojo pagal Izraelio karaliaus nurodymus pašlovinti VIEŠPATIES su trimitais, o levitai – Asafo sūnūs – su cimbolais pagal Izraelio karaliaus Dovydo nurodymus. ¹¹ Jie giedojo giesmes, dėkodami ir šlovindami VIEŠPATĮ,

„nes jis yra geras,

nes amžina jo ištikima meilė Izraeliui“.

Visi žmonės atliepė galingu šauksmu, šlovindami VIEŠPATĮ, nes buvo padėti VIEŠPATIES Namų pamatai. ¹² Tačiau daug kunigų, levitų ir šeimų galvų – žmonės, mačiusieji pirmuosius Namus ant jų pamatų – garsiai verkė, žvelgdami į šiuos Namus, nors daugelis ir balsu šaukė iš džiaugsmo. ¹³ Taigi žmonės negalėjo atskirti džiaugsmo šauksmų nuo verksmo aimanų, nes visi taip garsiai šaukė, kad jų balsai buvo toli girdimi.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>