Sudžiūvusių kaulų slėnis

^1 [i1]VIEŠPATIES ranka palietė mane. Jis išvedė mane VIEŠPATIES dvasioje ir pastatė vidury slėnio, kuris buvo pilnas kaulų. ² Jis visur vedžiojo mane tarp jų, – slėnyje jų buvo labai daug. Jie buvo baisiai sudžiūvę. ³ Jis man tarė: „Marusis, ar gali šitie kaulai atgyti?“ Atsakiau: „Viešpatie DIEVE, tik tu žinai“. ⁴ Tuomet jis man tarė: „Pranašauk šitiems kaulams, sakyk jiems: 'Sausieji kaulai, klausykitės VIEŠPATIES žodžio! ⁵ Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS šitiems kaulams: tikėkite manimi, aš įkvėpsiu jums dvasią, ir jūs atgysite. ⁶ Duosiu jums sausgysles, uždėsiu ant jūsų raumenis, aptrauksiu jus oda, suteiksiu jums alsavimą, ir atgysite. Tuomet žinosite, kad aš esu VIEŠPATS'“.

⁷ Pranašavau, kaip man buvo liepta. Ir, man bepranašaujant, staiga pasigirdo triukšmas – barškėjimas: kaulai rinkosi, kaulas prie savo kaulo. ⁸ Įsižiūrėjau, ir tikėkit manimi, ant jų buvo sausgyslės, raumenys buvo užaugę ir oda buvo juos apdengusi, bet dvasios juose nebuvo. ⁹ Tuomet jis man tarė: „Pranašauk dvasiai, pranašauk, marusis, ir jai sakyk: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Ateik, dvasia, iš keturių vėjų ir padvelk į tuos užmuštuosius, kad jie atgytų'“. ¹⁰ Pranašavau, kaip man buvo liepta. Ir įėjo į juos dvasia, – jie atgijo, pakilo ant kojų nepaprastai didelė minia.

¹¹ Jis kreipėsi į mane: „Marusis, šie kaulai yra visi Izraelio namai. Štai! Jie sako: 'Sudžiūvo mūsų kaulai, nebėra mums vilties. Esame žuvę!' ¹² Todėl pranašauk jiems ir sakyk: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Tikėkite manimi, atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš jūsų kapų, mano tauta, ir parvesiu į Izraelio žemę. ¹³ Jūs žinosite, kad aš VIEŠPATS, kai atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš jūsų kapų, manoji tauta! ¹⁴ Duosiu jums savo dvasią, kad atgytumėte, parvesiu jus į jūsų žemę, kad žinotumėte, jog aš, VIEŠPATS, tai pasakiau ir padariau, – tai VIEŠPATIES žodis'“.

Du pagaliai

^15 [i2]Atėjo man VIEŠPATIES žodis: ¹⁶ „Marusis, pasiimk pagalį ir ant jo parašyk: 'Judo ir jam ištikimų izraeliečių'. Tuomet paimk kitą pagalį ir ant jo parašyk: 'Juozapo – Efraimo pagalys – ir visų jam ištikimų Izraelio namų'. ¹⁷ Suglausk vieną su kitu, kad juodu būtų sujungti tavo rankoje. ¹⁸ Kai tavo tautiečiai klaus tavęs: 'Nejau mums nepaaiškinsi, ką nori jais pasakyti?' – ¹⁹ tark jiems: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Tikėkite manimi, paimsiu Juozapo pagalį, – esantį Efraimo rankoje, – ir jam ištikimų Izraelio giminių, uždėsiu ant jo Judo pagalį ir padarysiu iš jų vieną pagalį, kad būtų sujungti mano rankoje'. ²⁰ Kai pagalius, ant kurių rašysi, savo rankoje laikysi jų akyse, ²¹ sakyk jiems: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Tikėkit manimi, paimsiu Izraelio žmones iš tautų, pas kurias jie buvo išėję, surinksiu juos iš visur ir parvesiu į jų pačių kraštą. ²² Padarysiu juos viena tauta krašte – Izraelio kalnuose, – vienas karalius bus jų visų karaliumi. Niekad daugiau jie nebebus dvi tautos, niekad daugiau nebebus padalyti į dvi karalystes. ²³ Niekad daugiau jie nebesusiterš savo stabais ir bjaurumais ar kitais savo nusikaltimais. Išgelbėsiu juos iš visų atsimetimo darbų, kuriais jie nusidėjo, ir nuvalysiu juos. Tuomet jie bus mano tauta ir aš būsiu jų Dievas.

²⁴ Mano tarnas Dovydas bus jų karalius, – visi turės vieną ganytoją. Jie gyvens pagal mano įsakus ir vykdys mano įstatus. ²⁵ Jie gyvens krašte, kurį daviau savo tarnui Jokūbui ir kuriame gyveno jūsų protėviai, – jie ir jų vaikai, ir jų vaikų vaikai ten gyvens per amžius, ir mano tarnas Dovydas amžinai bus jų vadas. ²⁶ Sudarysiu su jais taikos sandorą, – ji bus su jais amžina sandora. Laiminsiu juos ir pagausinsiu, pastatysiu amžiams tarp jų sau šventovę. ²⁷ Tarp jų bus mano Padangtė. Aš būsiu jų Dievas ir jie bus mano tauta. ²⁸ Tuomet tautos žinos, kad aš, VIEŠPATS, pašventinu Izraelį ir mano šventovė bus tarp jų per amžius'“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>