1 Vienuoliktųjų metų trečiojo mėnesio pirmąją dieną[i1] man atėjo VIEŠPATIES žodis: 2 „Marusis, sakyk Egipto karaliui Faraonui ir jo gaujoms: - Į ką esi panašus savo didybėje? 3 Štai! Asirija buvo lyg kedras Libano, – plačiomis šakomis teikė miškui pavėsį, aukštaūgis, viršūnę iškėlęs tarp debesų. 4 Šaltiniai jį maitino, požemio vandenys jį išaugino augalotą, – jų srovės drėkino žemę aplinkui ir upokšnius siuntė visų lauko medžių link. 5 Todėl išlakumu pralenkė visus lauko medžius, – suvešėjo jam šakos, pailgėjo jam šakelės nuo gausaus vandens pumpuruose. 6 Jo šakose sau lizdus krovė visi padangių paukščiai, po jo šakelėmis vaikus vedė visi laukiniai žvėrys, jo ūksmėje gyveno aibė tautų. 7 Gražus jis buvo – didingas, plačiašakis, nes jo šaknys siekė gausius vandenis. 8 Kedrai Dievo sode nublanko prieš jį, kiparisai neprilygo jam savo šakomis, – platanai negalėjo girtis jam šakelėmis, joks medis Dievo sode nebuvo toks gražus kaip jis. 9 Gražų plačiom šakom aš jį padariau, – pavydėjo jam visi Dievo sode augusieji Edeno medžiai“. 10 Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: „Kadangi jis aukštas išaugo, iškėlė savo viršūnę tarp debesų ir jo širdis puikavosi didybe, 11 todėl atidaviau jį į tautų valdovo rankas, kad pasielgtų su juo taip, kaip jis savo nedorumu buvo užsipelnęs. Išvariau jį. 12 Svetimšaliai – nuožmiausieji iš tautų jį nukirto ir paliko. Jo šakos krito ant kalnų ir į slėnius, jo šakelės guli sulaužytos kiekvienoje upės vagoje, visos žemės tautos pasitraukė iš jo pavėsio ir jį paliko. 13 Ant nukirsto jo kamieno suka lizdus visi padangių paukščiai, prie jo šakelių laikosi visi laukiniai žvėrys. 14 Taip nutiko, idant jokie medžiai prie vandenų nesipuikuotų savo didybe ar nekeltų savo viršūnės tarp debesų ir jokie gausiai drėkinami medžiai nesiektų jų didybės. Nes jie visi atiduodami mirčiai – požemio pasauliui drauge su visais mariaisiais, su tais, kurie žengia į Duobę“. 15 Taip kalbėjo Viešpats Dievas: „Tą dieną, kai jis nužengė į Šeolą, paskelbiau gedulą, suskliaučiau virš jo bedugnę ir jį uždengiau. Sulaikiau jo upes, – išseko gausūs vandenys. Dėl jo apvilkau Libaną gedulu, – todėl nusviro visi krašto medžiai. 16 Kai sviedžiau jį į Šeolą drauge su žengiančiais į Duobę, jo kritimo trenksmu sudrebinau tautas. Visi Edeno medžiai, rinktiniai, geriausi Libano medžiai, – visi, kurie buvo gausiai drėkinami, – rado paguodą požemio pasaulyje. 17 Jie taip pat nužengė su juo į Šeolą pas žuvusius nuo kalavijo, drauge su rėmėjais, gyvenusiais tautose jo pavėsyje. 18 Kuris iš Edeno medžių prilygo tau garbe ir didybe? Ir tu būsi nutemptas žemyn į požemio pasaulį drauge su Edeno medžiais, gulėsi tarp neapipjaustytųjų su žuvusiais nuo kalavijo. Tokia yra Faraono ir visų jo žmonių dalia, – tai VIEŠPATIES žodis“. | 
