Egiptui 1 Dešimtųjų metų dešimtojo mėnesio dvyliktąją dieną[i1] atėjo man VIEŠPATIES žodis: 2 „Marusis, atsisuk veidu į Egipto karalių Faraoną, pranašauk jam ir visam Egiptui[i2], – 3 kalbėk ir sakyk: taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: - Tikėk manimi, esu prieš tave, Egipto karaliau Faraonai, didysis slibine! Tūnai Nilo šakose,[i3] sakydamas: 'Nilas man priklauso, pasidariau jį sau!' 4 Įversiu kablius tau į žiaunas, žuvis iš tavo srovių prikibdysiu tau prie žvynų. Išvilksiu tave iš tavo srautų drauge su visomis srautų žuvimis, prikibusiomis tau prie žvynų. 5 Nublokšiu tave į dykumą, – tave ir visas tavo srautų žuvis. Krisi po plynu dangumi, – niekas tavęs nepakels ir nepalaidos. Kaip maistą atidaviau tave žemės žvėrims ir padangių paukščiams. 6 Tuomet visi Egipto gyventojai žinos, kad aš esu VIEŠPATS, dėl to, kad tu buvai Izraelio namams nendrinė lazda, – 7 kai jie griebėsi tavo rankos, tu įvarei rakštį ir sužeidei visiems pečius, kai jie rėmėsi tavimi, tu sukniužai ir vertei juos svirduliuoti“. 8 Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: „Tikėk manimi, atvesiu tau kalaviją, sunaikinsiu tavo žmones ir gyvulius. 9 Padarysiu Egipto žemę dyką ir tuščią. Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS. Kadangi sakei: 'Nilas man priklauso, pasidariau jį sau', – 10 todėl, tikėk manimi, esu prieš tave ir prieš tavo Nilo šakas! Paversiu Egipto žemę griuvėsiais ir tyrais nuo Migdolo lig Syenės[i4] – lig pat Kušo sienos. 11 Nekels į ją kojos joks žmogus, nekels į ją kojos joks gyvulys, – ji nebus gyvenama keturiasdešimt metų. 12 Per keturiasdešimt metų paversiu Egipto žemę didžiausiais tyrais tarp tyrais tapusių kraštų ir jos miestai bus didžiausi griuvėsiai tarp sugriautų miestų. Išblaškysiu egiptiečius tarp tautų ir išvėtysiu juos po visus kraštus“. 13 Be to, taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: „Praėjus keturiasdešimčiai metų, surinksiu egiptiečius iš tautų, kuriose jie buvo išblaškyti. 14 Sugrąžinsiu Egipto tremtinius ir parvesiu juos atgal į Patroso[i5] šalį – jų gimtąjį kraštą, – ten jie bus menka karalystė. 15 Ji bus pati menkiausia iš visų karalysčių, – niekad daugiau nebekels savęs virš kitų tautų. Padarysiu juos mažus, kad tautoms nebeviešpatautų. 16 Izraelio namai ja daugiau niekad nebepasitikės, – jie atsimins savo kaltę, kai kreipėsi į ją, idant pagelbėtų. Tuomet jie žinos, kad aš esu Viešpats DIEVAS“. Babilonas – užmokestis Nebukadnezarui 17 Dvidešimt septintųjų metų pirmojo mėnesio pirmąją mėnesio dieną[i6] man atėjo VIEŠPATIES žodis: 18 [i7]„Marusis, Babilono karalius Nebukadnezaras įsakė savo kariuomenei atlikti sunkų darbą Tyrui. Visų galvos nupliko ir visų pečiai buvo nubrozdinti. Tačiau nei jis, nei jo kariuomenė negavo jokio atlygio iš Tyro už darbą, kurį jie atliko jam. 19 Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: atiduosiu Egipto žemę Babilono karaliui Nebukadnezarui. Jis išsineš jos turtus, apiplėš ją ir pasiims grobį, – ji bus atlygis jo kariuomenei. 20 Jam atidaviau Egipto žemę kaip užmokestį, kurį jis užsidirbo, nes jis man triūsė, – tai Viešpaties DIEVO žodis. 21 Tą dieną suteiksiu Izraelio namams jėgų ir atversiu jiems tavo burną. Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS“. | 
