Verdantis katilas 1 Devintųjų metų dešimtąjį mėnesį, dešimtąją mėnesio dieną,[i1] atėjo man VIEŠPATIES žodis: 2 „Marusis, pasižymėk šios dienos vardą, jos tikslią datą. Šiandien Babilono karalius pradėjo Jeruzalės apgulą. 3 Kalbėk palyginimu[i2] maištingiesiems namams ir sakyk jiems: „Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: - Kaisk katilą, užkaisk katilą, pilk į jį vandens. 4 Sudėk į jį gabalus {mėsos}, visus geruosius gabalus, šlaunį ir petį, pripildyk jį rinktinių kaulų. 5 Paimk iš kaimenės geriausią, prikrauk po katilu malkų, virk jame gabalus, šutink jame ir kaulus“. 6 Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: „Vargas kruvinajam miestui, tam surūdijusiam katilui, kurio rūdys nebuvo nušveistos! Ištuštink jį gabalas po gabalo, nedarydamas jokio skirtumo. 7 Juk jo išlietas kraujas[i3] dar tebėra jame, – ant plikos uolos jį išliejo, – ne į žemę išpylė, kad dulkėmis jį pridengtų. 8 Kad tikrai įnirščiau ir atkeršyčiau, jo išlietą kraują padėjau ant plikos uolos, kad nebūtų pridengtas“. 9 Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: „Vargas kruvinajam miestui! Ir aš sukrausiu jam didelį laužą. 10 Krauk malkas, kurk ugnį, gerai išvirk mėsą, įmaišyk prieskonių, tedega kaulai! 11 Pastatyk jį tuščią ant žarijų, kad įkaistų taip, idant varis imtų švytėti. Tuomet jo suteršimas ištirps jame ir jo rūdys bus nudegintos. 12 Veltui plušau, – storos rūdys iš jo neišeina. Ugnin jį su rūdimis! 13 Valiau nuo tavęs palaidą nešvarumą, bet tu netapai švarus, neapsivalei, todėl niekad daugiau nebebūsi švarus, kol nenumalšinsiu savo įniršio ant tavęs. 14 Aš, VIEŠPATS, kalbėjau. Ateina metas, įvykdysiu! Nesusilaikysiu, nepasigailėsiu, nesuminkštėsiu! Būsi teisiamas pagal savo kelią ir darbus, – tai Viešpaties DIEVO žodis“. Pranašo gedulas mirus žmonai 15 Atėjo man VIEŠPATIES žodis: 16 „Marusis, štai iš tavęs staigia mirtimi atimsiu tavo akių džiaugsmą, tačiau tu nei raudok, nei verk, – ašarų neliek. 17 Dūsauk tylomis ir susilaikyk nuo mirusiųjų gedulo. Užsivyniok turbaną, apsiauk kojas sandalais, neužsidenk barzdos ir gedinčiųjų duonos[i4] nevalgyk“. 18 Taip pasakiau žmonėms ryto metą, o vakare mirė mano žmona. Kitą rytą dariau, kaip man buvo įsakyta. 19 Žmonės manęs klausinėjo: „Nejau nepasakysi mums, ką mums reiškia tai, ką tu darai?“ 20 Tuomet jiems atsakiau: „VIEŠPATIES žodis atėjo man: 21 'Sakyk Izraelio namams. Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: tikėkit manimi, išniekinsiu savo Šventyklą, jūsų stiprybės pasididžiavimą, jūsų akių džiaugsmą ir jūsų širdžių troškimą. O jūsų sūnūs ir dukterys, kuriuos ten palikote, žus nuo kalavijo. 22 [i5]Tuomet jūs darysite, kaip {Ezekielis} kad darė, – barzdos neužsidengsite, gedinčiųjų duonos nevalgysite. 23 Turbanus turėsite ant galvos ir sandalus ant kojų; neraudosite ir neverksite, bet būsite savo kalčių prislėgti ir dūsausite vienas kitam. 24 Taip Ezekielis bus ženklas jums, – visa, ką jis darė, jūs darysite. Kai tai įvyks, tuomet jūs žinosite, kad aš esu Viešpats DIEVAS.' 25 O tu, marusis, tą dieną, kai iš jų atimsiu jų tvirtovę, jų džiugesį ir jų šlovę, jų akių džiaugsmą ir jų širdžių troškimą, jų sūnus ir jų dukteris, – 26 tą dieną ateis pas tave bėglys, kad išgirstumei apie tai savo ausimis. 27 Tą dieną tavo burna atsivers bėgliui, vėl kalbėsi, nebylys nebebūsi, – būsi jiems ženklas, ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS“. | 
