¹ VIEŠPATIES žodis atėjo man: ² „Marusis, ar teisi, – ar esi pasiruošęs teisti kruvinąjį miestą? Parodyk jam visus jo bjauriuosius darbus! ³ Sakyk: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS! Mieste, kurs išlieji savo viduje kraują, kad paskubintum savo metą, kurs dirbi sau stabus, kad taptumei nešvarus! ⁴ Esi kaltas dėl kraujo, kurį savo viduje išliejai, pasidarei nešvarus per stabus, kurių prisidirbai. Tu priartinai savo dieną, pasiekei savo metą. Todėl padariau tave tautų panieka ir visiems kraštams pajuoka. ⁵ Artimieji ir tolimieji kraštai tyčiosis iš tavęs dėl gėdingo vardo ir didelio sąmyšio.

⁶ Štai! Kiekvienas Izraelio vadas, kiek kuris galios turėjo, tavyje liejo kraują. ⁷ Tavyje tėvas ir motina niekinami, ateivis, gyvenantis tavo viduje, apiplėšiamas, našlaitis ir našlė skriaudžiami. ⁸ Kas man šventa, sutrypei, mano šabus išniekinai. ⁹ Tavyje yra tokių, kurie šmeižia, kad išlietų kraują; tavyje yra tokių, kurie puotauja alkvietėse; tavo viduje yra tokių, kurie palaidai gyvena. ¹⁰ Tavo vyrai atidengia tėvų gėdą; tavo vyrai išniekina moteris jų mėnesinio netyrumo metu. ¹¹ Vienas apsibjaurina su artimo žmona, kitas palaidai išniekina savo marčią, o dar kitas išniekina tavyje savo seserį – savo tėvo dukterį. ¹² Tavyje imami kyšiai, kad būtų išlietas kraujas. Tu imi ir išankstinį, ir priaugusį nuošimtį, pelnaisi skriausdamas artimą, ir mane pamiršai, – tai Viešpaties DIEVO žodis.

¹³ Štai! Trenksiu kumščiu už tavo neteisėtai įsigytą naudą ir už tavyje išlietą kraują. ¹⁴ Argi tvers tavo drąsa, ar bus tavo rankos tvirtos tomis dienomis, kai imsiu tave varginti? Aš, VIEŠPATS, kalbėjau ir įvykdysiu! ¹⁵ Išblaškysiu tave tarp tautų ir mėtysiu tave po svetimus kraštus, kad nuvalyčiau nuo tavęs nešvarumą. ¹⁶ Per tave aš būsiu paniekintas tarp tautų, o tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS'“.

¹⁷ VIEŠPATIES žodis atėjo man: ¹⁸ „Marusis, Izraelio namai tapo man išdagomis. Jie visi – sidabras, žalvaris, alavas, geležis ir švinas. Lydyklos žaizdre jie virto išdagomis. ¹⁹ Todėl, – taip kalbėjo Viešpats DIEVAS, – kadangi visi tapote išdagomis, surinksiu jus į Jeruzalę. ²⁰ Kaip surenkami sidabras, žalvaris, geležis, švinas ir alavas į lydyklą ir pučiama ant jų ugnis, kad būtų ištirpdyti, taip aš surinksiu jus dėl savo pykčio ir įniršio, kad įmesčiau jus {į ugnį} ir ištirpdyčiau. ²¹ Surinksiu jus ir pūsiu ant jūsų savo pykčio ugnį, – joje būsite ištirpdyti. ²² Kaip sidabras lydyklos žaizdre ištirpsta, taip jūs būsite jame ištirpdyti. Tuomet žinosite, kad aš, VIEŠPATS, išliejau ant jūsų savo įniršį“.

²³ VIEŠPATIES žodis atėjo man: ²⁴ „Marusis, sakyk jai:^[i1] 'Tu esi nenuvalyta šalis, – lietus nenuplaus tavęs pykčio dieną'. ²⁵ Jos vadai yra tarsi riaumojantis liūtas, draskantis grobį: rijo žmones, sau ėmė turtus ir brangius daiktus, padarė joje daug moterų našlėmis. ²⁶ Jos kunigai iškraipė mano mokymą ir išniekino, kas man šventa: neskyrė to, kas šventa, nuo to, kas prasta, nemokė skirtumo tarp to, kas švaru, ir to, kas nešvaru. Nuo mano šabų jie nugręžė savo akis, – jų esu niekinamas. ²⁷ Jos didžiūnai yra lyg vilkai – drasko grobį, lieja kraują, atima žmonėms gyvastį, kad sau gautų neteisėto pelno. ²⁸ Pranašai tinkuoja jiems tinką be šiaudų – mato jiems tuščius regėjimus ir buria melą, sakydami: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS', – nors VIEŠPATS jiems nieko nekalbėjo. ²⁹ Krašto žmonės^[i2] prievartavo ir plėšikavo, skriaudė vargšą ir beturtį, vartojo smurtą prieš ateivį. ³⁰ Ieškojau tarp jų žmogaus, kuris atstatytų sieną ir stotųsi spragoje už šalį, kad jos nesunaikinčiau, bet neradau nė vieno. ³¹ Todėl išliejau ant jų savo pyktį, sunaikinau juos savo įniršio ugnimi, užkroviau jų darbus jiems ant galvos'“, – tai Viešpaties DIEVO žodis.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>