¹ Tuomet pažvelgiau, ir štai viršuje skliauto, kurs buvo viršum kerubų galvų, pasirodė lyg safyro akmuo, lyg į sostą panašus pavidalas. ² Jis kreipėsi į drobiniais apsirengusį vyrą, tardamas: „Įeik tarp ratų po kerubais, paimk rieškučias žarijų,^[i1] esančių tarp kerubų, ir išžarstyk jas ant miesto“. Jis įėjo man matant. ³ Vyrui įeinant, kerubai stovėjo ties dešiniuoju Namų šonu, ir debesis pripildė vidinį kiemą. ⁴ VIEŠPATIES šlovė persikėlė nuo kerubų prie Namų slenksčio, Namai buvo pripildyti debesies, ir kiemas buvo pilnas VIEŠPATIES šlovės pašvaistės. ⁵ Kerubų sparnų ūžesys sklido iki pat išorinio kiemo tartum Dievo Galingojo balsas, kai jis kalba.

⁶ Kai jis įsakė drobiniais apsirengusiam vyrui, tardamas: „Paimk ugnies iš po ratų, esančių po kerubais“, – vyras įėjo ir atsistojo šalia rato. ⁷ Vienas kerubas ištiesė savo ranką į ugnį, esančią tarp kerubų, jos šiek tiek paėmė ir įdėjo drobiniais apsirengusiajam į saują. Priėmęs ugnį, jis išėjo. ⁸ Po kerubų sparnais dūlavo žmogaus rankos pavidalas.

⁹ Žiūrėjau, ir štai rieda keturi ratai prie kerubų, – po vieną ratą prie kiekvieno kerubo, – ratų išvaizda buvo kaip chrizolito akmens. ¹⁰ Visi keturi buvo panašūs, tartum ratas būtų buvęs viduje rato. ¹¹ Pasijudinę riedėti, jie riedėdavo bet kuria iš keturių krypčių, riedėdami nesigręžiodavo. Visi riedėdavo į vietą, į kurią buvo atsukta galva, riedėdami nesigręžiodavo. ¹² Ir visas jų kūnas, ir jų nugaros, ir jų rankos, ir jų sparnai, ir jų ratai buvo pilni akių. Ratai jų – visų keturių – buvo pilni akių visur aplinkui. ¹³ Man girdint, ratai buvo pavadinti sūkuriu. ¹⁴ Kiekvienas turėjo keturis veidus: pirmasis veidas buvo kerubo veidas, antrasis buvo žmogaus veidas, trečiasis – liūto veidas ir ketvirtasis – erelio veidas.

¹⁵ Kerubai pakilo. Tai buvo gyvūnai, kuriuos buvau matęs prie Kebaro upės! ¹⁶ Kerubams pajudėjus į priekį, riedėdavo ir ratai greta jų; kai kerubai pakeldavo sparnus, kad pakiltų nuo žemės, ratai greta jų nepakeisdavo krypties. ¹⁷ Aniems sustojus, sustodavo ir jie, ir aniems pakilus, pakildavo ir jie, nes juose buvo gyvūnų dvasia.

¹⁸ VIEŠPATIES šlovė nuėjo nuo Namų slenksčio ir sustojo viršum kerubų. ¹⁹ Kerubai pakėlė sparnus ir pakilo nuo žemės mano akyse, išeidami kartu su ratais. Jie sustojo prie VIEŠPATIES Namų rytinių vartų angos, – viršum jų buvo Izraelio Dievo šlovė. ²⁰ Jie buvo tie patys gyvūnai, kuriuos buvau matęs po Izraelio Dievu prie Kebaro upės, ir supratau, kad jie buvo kerubai. ²¹ Kiekvienas turėjo keturis veidus, kiekvienas turėjo keturis sparnus, o po jų sparnais buvo žmogaus rankų pavidalai. ²² Ir jų veidų išvaizda buvo tokia pat, kaip anų veidų, kuriuos buvau matęs prie Kebaro upės. Ir ėjo jie, kiekvienas jų, tiesiai į priekį.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>