| Est 9 | Žydų pergalė 1 Taigi dvyliktojo mėnesio, tai yra Adaro, tryliktąją dieną, kai karaliaus įsakymas ir įsakas turėjo būti vykdomi, tą pačią dieną, kai žydų priešai tikėjosi juos nugalėti, įvyko priešingai: žydai nugalėjo savo priešus. 2 Visose karaliaus Ahasuero valdose žydai susibūrė savo miestuose, rengdamiesi pulti visus, norėjusius jiems padaryti žalos. Tačiau nė vienas jiems nepasipriešino, nes žydų baimė buvo apėmusi visus gyventojus. 3 Iš tikrųjų visi valdų didžiūnai – satrapai, valdytojai ir karaliaus pareigūnai – padėjo žydams, nes juos buvo apėmusi Mordekajo baimė. 4 Mat Mordekajis buvo galingas karaliaus rūmuose, ir vyrui Mordekajui tampant vis galingesniam, jo garsas sklido po visas valdas. 5 Žydai tad nugalėjo visus savo priešus kalaviju, juos žudydami ir naikindami. Su savo priešais jie elgėsi, kaip norėjo. 6 Sūsos pilyje žydai užmušė ir sunaikino iš viso penkis šimtus žmonių. 7 Jie užmušė Paršandatą, Dalfoną, Aspatą, 8 Poratą, Adaliją, Aridatą, 9 Parmaštą, Arisajį, Aridajį, Vaizatą 10 – dešimt žydų priešo Hamedato sūnaus Hamano sūnų. Bet plėšimu jie neužsiėmė.[i1] 11 Tą pačią dieną užmuštųjų skaičius Sūsos pilyje buvo praneštas karaliui. 12 Karalius tarė karalienei Esterai: „Vien Sūsos pilyje žydai užmušė iš viso penkis šimtus žmonių, taip pat ir dešimt Hamano sūnų. Ką tad jie bus padarę kitose karalystės srityse! Ko dabar tu nori? Tai bus suteikta. Ko dabar tu prašai? Bus įvykdyta“. – 13 „Jeigu karaliui atrodo gera, – atsakė Estera, – tebūna Sūsoje gyvenantiems žydams leista ir rytoj elgtis pagal šios dienos įsaką, o tie dešimt Hamano sūnų tebūna pakarti kartuvėse“. 14 Karalius tad įsakė, kad tai būtų įvykdyta. Sūsoje buvo paskelbtas įsakas, ir anie dešimt Hamano sūnų buvo pakarti. 15 [i2]Sūsoje gyvenantys žydai vėl susirinko ir Adaro mėnesio keturioliktąją dieną užmušė Sūsoje tris šimtus žmonių, bet plėšimu jie neužsiėmė. 16 Kiti žydai, gyvenę karaliaus valdose, irgi susibūrė ginti savo gyvasties ir apsigynė, užmušdami septyniasdešimt penkis tūkstančius[i3] jų nekenčiančių žmonių, bet plėšimu jie neužsiėmė. 17 Tai buvo Adaro mėnesio tryliktoji diena; keturioliktąją dieną jie ilsėjosi, pasidarydami ją švente ir linksmybės diena. 18 Betgi žydai, gyvenę Sūsoje, susibūrė ir tryliktąją, ir keturioliktąją dieną, o ilsėjosi penkioliktąją, padarydami ją švente ir linksmybės diena. 19 Užtat kaimų žydai, gyvenantys miestuose be sienų, laiko Adaro mėnesio keturioliktąją dieną džiaugsmo ir šventės diena – poilsio diena, kurios atminimui jie siunčia vieni kitiems skanėstų dovanas. Purimų šventė 20 Mordekajis, užrašęs šiuos įvykius, išsiuntinėjo laiškus visiems žydams ir artimose, ir tolimose karaliaus Ahasuero valdose, 21 įpareigodamas juos švęsti Adaro mėnesio keturioliktąją dieną ir dar to paties mėnesio penkioliktąją dieną kasmet 22 kaip dienas, kuriomis žydai apsigynė nuo savo priešų, ir kaip mėnesį, kuriame jiems skausmas pavirto džiaugsmu ir gedulas švente. Jie buvo įpareigoti jas švęsti kaip dienas puotų ir linksmybės, kaip progą siųsti skanėstų vieni kitiems ir dovanų vargšams. 23 Taigi žydai, ką buvo pradėję švęsti, padarė papročiu, vykdydami tai, kam Mordekajis buvo juos įpareigojęs. 24 Hamedato Agagito sūnus Hamanas, visų žydų priešas engėjas, buvo surengęs sąmokslą prieš žydus, norėdamas juos sunaikinti, ir buvo metęs „Pur“, tai yra burtą, kad juos nugalėtų ir sunaikintų. 25 Betgi, Esterai nuėjus pas karalių, jis įsakė raštu, kad nedorosios užmačios, kurias Hamanas buvo sumanęs prieš žydus, kristų ant galvos jam pačiam ir kad Hamanas ir jo sūnūs būtų pakarti kartuvėse. Todėl tos dienos ir yra vadinamos Purimais, nuo žodžio „Pur“. 26 Taigi dėlei viso, kas buvo tame laiške parašyta, dėlei to, ką jie dėl šio dalyko buvo išgyvenę, ir dėlei to, kas jiems buvo nutikę, 27 žydai pradėjo ir neatšaukiamai įpareigojo save, savo palikuonis ir visus, kurie norės prie jų prisidėti, švęsti tas dvi dienas nustatytu būdu kasmet joms skirtu laiku. 28 Taigi tas dienas turi minėti ir švęsti per kartų kartas kiekviena šeima, kiekviena sritis ir kiekvienas miestas. Niekad nebus atšauktos žydų Purimų dienos ir niekad neišblės jų atminimas tarp jų palikuonių. 29 Abihailo duktė ir karalienė Estera parašė šį antrą laišką[i4] apie Purimus, norėdama patvirtinti kuo įsakmiau anksčiau kalbėtą Mordekajo Žydo laišką. 30 Laiškai buvo siųsti su ramybės ir saugumo linkėjimu visiems žydams, gyvenantiems šimtas dvidešimt septyniose karaliaus Ahasuero karalystės valdose. 31 Taip buvo įvestos joms skirtu laiku šios Purimų dienos, kurias Mordekajis Žydas ir karalienė Estera buvo nustatę žydams, lygiai kaip jiedu anksčiau buvo įpareigoję save ir savo tautą pasninkui ir maldavimui.[i5] 32 Esteros žodis, patvirtinantis šias Purimų apeigas, buvo įrašytas į knygą. |
