| Dan 9 | 1 Pirmaisiais metais Ahašverošo sūnaus Darijaus,[i1] kilme medo, tapusio karaliumi kaldėjų karalystėje, – 2 tais pirmaisiais jo valdymo metais aš, Danielis, stengiausi suvokti iš knygų, kaip skaičiuoti metus, pagal pranašui Jeremijui atėjusį VIEŠPATIES žodį, po kurių turėjo pasibaigti Jeruzalės nuniokojimas, būtent {anuos} septyniasdešimt metų.[i2] 3 Atsigręžiau veidu į Viešpatį Dievą ieškoti atsakymo, melstis ir maldauti pasninku, ašutine ir pelenais. 4 Maldavau Viešpatį, savo Dievą, ir išpažinau {kaltes}, tardamas: „Ai tu, Viešpatie, didis ir baimę keliantis Dieve, laikaisi sandoros ir ištikimai myli tave mylinčius ir tavo įsakymus vykdančius. 5 Mes nusidėjome ir nusikaltome, nedorai elgėmės ir kėlėme maištą, nusigręždami nuo tavo įsakymų ir nuostatų. 6 Mes neklausėme tavo tarnų – pranašų, kalbėjusių tavo vardu mūsų karaliams, mūsų didžiūnams, mūsų protėviams ir visiems krašto žmonėms. 7 Tu, o Viešpatie, esi teisus, bet kaistame iš gėdos iki pat šios dienos mes, Judo žmonės, Jeruzalės gyventojai, visas Izraelis, esantieji arti ir toli visuose kraštuose, kur tik juos išblaškei už jų išdavystę, kuria jie tau nusidėjo. 8 O VIEŠPATIE, mes raustame iš gėdos – mūsų karaliai, mūsų didžiūnai ir mūsų tėvai, nes mes tau nusidėjome. 9 Bet didis tavo, Viešpatie, mūsų Dieve, gailestingumas ir atlaidumas! O mes kėlėme maištą prieš tave 10 ir neklausėme VIEŠPATIES, mūsų Dievo, balso, liepiančio laikytis jo įstatymų, kuriuos jis mums davė per savo tarnus – pranašus. 11 Visas Izraelis nusižengė tavo įstatymui ir atsimetė, – atsisakė paklusti tavo balsui. Todėl prakeikimas ir priesaika, užrašyti Mozės, Dievo tarno, įstatyme, buvo išlieti ant mūsų, nes mes tau nusidėjome. 12 Jis įvykdė savo žodžius, ištartus mums ir mūsų valdovams, atsiųsdamas mums baisią nelaimę, – nebuvo taip padaryta niekad po visu dangumi, kaip buvo padaryta Jeruzalėje. 13 Lygiai kaip yra parašyta[i3] Mozės įstatyme, taip visa ši nelaimė atėjo mums. Mes nemaldavome VIEŠPATIES, mūsų Dievo, malonės, gręždamiesi nuo savo kaltės ir sekdami jo ištikimybe. 14 O VIEŠPATS budėjo su šia nelaime, prieš siųsdamas ją mums. Iš tikro VIEŠPATS, mūsų Dievas, yra teisus visur, ką padarė, nes mes neklausėme jo balso. 15 O dabar, Viešpatie, mūsų Dieve, kuris išvedei savo tautą iš Egipto žemės galinga ranka ir pasidarei sau vardą net iki šios dienos, mes nusidėjome, mes nedorai elgėmės. 16 Viešpatie, kaip dera tavo dideliam teisumui, tenusigręžia tavo įniršęs pyktis, maldaujame, nuo tavo miesto Jeruzalės – tavo šventojo kalno. Už mūsų nuodėmes ir mūsų protėvių kaltes Jeruzalė ir tavo tauta tapo pajuoka visiems mūsų kaimynams. 17 Taigi dabar, mūsų Dieve, išklausyk savo tarno maldą ir prašymą ir tau pačiam, Viešpatie, tešviečia tavo veidas tavo nuniokotoje šventovėje. 18 Palenk savo ausį, mano Dieve, ir išgirsk. Atverk savo akis ir pažvelk į mūsų nuniokojimą ir miestą, kuris vadinasi tavo vardu. Mes dedame savo maldavimus prieš tavo veidą ne dėl savo teisumo, bet dėl tavo didelio gailestingumo. 19 Viešpatie, išgirsk! Viešpatie, atleisk! Viešpatie, išklausyk ir veik! Dėl savęs paties nedelsk, mano Dieve, nes tavo miestas ir tavo tauta vadinasi tavo vardu“. 20 Dar man tebekalbant, besimeldžiant ir išpažįstant savo nuodėmę bei Izraelio tautos nuodėmę, pateikiant maldavimą VIEŠPAČIUI, mano Dievui, už mano Dievo šventąjį kalną – 21 man tebekalbant maldą, greitai atsirado vyras Gabrielis, kurį buvau anksčiau matęs regėjime, atskrido prie manęs vakaro aukos metu.[i4] 22 Jis pamokė mane, kalbėdamas ir tardamas man: „Danieli, atėjau duoti tau išminties ir supratimo. 23 Kai tu pradėjai savo maldavimus, išėjo žodis, ir aš atėjau tau jį pasakyti, nes tu esi labai brangus žmogus. Taigi įsidėmėk žodį ir suprask regėjimą! 24 Septyniasdešimt savaičių[i5] skirta tavo tautai ir tavo šventajam miestui. Tuomet baigsis nusižengimas, ateis galas nuodėmei, bus išpirkta kaltė, įvestas amžinasis teisumas, užantspauduoti regėjimas bei pranašas ir patepta tai, kas švenčiausia . 25 Todėl žinok ir suprask! Nuo to laiko, kai išėjo žodis[i6] atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę, iki pateptojo vado[i7] yra septynios savaitės.[i8] Per šešiasdešimt dvi savaites [i9]ji bus atstatyta, su aikštėmis ir apsauginiu grioviu, ir tai priespaudos metu. 26 Po šešiasdešimt dviejų savaičių pateptasis[i10] bus nužudytas, bet ne už savo kaltę, o ateisiančio vado[i11] tauta sunaikins miestą ir šventovę. Jo galas[i12] ateis lyg potvynis, iki pat galo bus karas ir skirtasis nuniokojimas. 27 Vienai savaitei[i13] jis sudarys stiprią sąjungą su daugeliu, per pusę savaitės[i14] jis sustabdys auką ir atnašą. Jų vietoje bus klaikioji pabaisa,[i15] iki skirtoji pražūtis bus išlieta ant niokotojo. |
