¹ Darijus Medas^[i1] gavo karalystę, būdamas maždaug šešiasdešimt dvejų metų.

² Darijus panorėjo paskirti karalystei šimtą dvidešimt satrapų ir paskirstyti juos po visą karalystę. ³ Jie buvo atsakingi trims ministrams. O Danielis buvo vienas iš jų. Satrapai privalėjo duoti jiems ataskaitą, kad karaliui nebūtų jokios žalos. ⁴ Greit šis Danielis pasižymėjo tarp kitų ministrų ir satrapų, nes jis buvo apdovanotas nepaprasta dvasia. Karalius svarstė paskirti jį valdyti visą karalystę. ⁵ O ministrai ir satrapai pradėjo ieškoti progos ką nors prikišti Danieliui karalystės reikaluose. Tačiau jie negalėjo rasti jokios dingsties skundui ar priekaištui, nes jis buvo ištikimas ir nebuvo galima prikišti jam nei jokio apsileidimo, nei jokio nusikaltimo. ⁶ Tuomet šie vyrai pasakė: „Nerasime jokio pagrindo skundui prieš šį Danielį, nebent ką nors rastume susijusį su jo Dievo įstatymu“.

⁷ Todėl anie ministrai ir satrapai susimokė, atėjo pas karalių ir kreipėsi į jį: „Karaliau Darijau, gyvuok amžinai! ⁸ Visi karalystės ministrai, seniūnai ir satrapai, patarėjai ir valdytojai sutarė, kad turėtų būti paskelbtas ir griežtai vykdomas šis karališkas įsakas: jeigu kas per ateinančias trisdešimt dienų melstųsi kam nors dieviškam ar žmogiškam, išskyrus tave, o karaliau, būtų įmestas į liūtų narvą. ⁹ Taigi, o karaliau, paskelbk draudimą ir pasirašyk raštą, nepakeičiamą ir neatšaukiamą^[i2] pagal medų ir persų įstatymą“. ¹⁰ Tada karalius pasirašė draudžiamąjį raštą.

¹¹ Nors Danielis ir žinojo, kad raštas buvo pasirašytas, jis pareidavo į savo namus, kur viršutiniame aukšte buvo atidaromi langai į Jeruzalės pusę, puldavo ant kelių tris kartus per dieną ir melsdavosi savo Dievui, jį šlovindavo, kaip ir anksčiau kad buvo daręs. ¹² O anie vyrai susimokę įsibrovė ir užklupo Danielį besimeldžiantį ir maldaujantį savo Dievo pasigailėjimo. ¹³ Tuojau pat jie nuėjo pas karalių ir kalbėjo jam apie draudimą: „O karaliau! Argi tu nepasirašei draudimo, kad bus įmestas į liūtų narvą, jei kas melstųsi bet kam dieviškam ar žmogiškam per ateinančias trisdešimt dienų?“ Karalius atsakė: „Taip! Įsakas galioja. Pagal medų ir persų įstatymą jis negali būti atšauktas“. ¹⁴ Į tai atsakydami, jie karaliui tarė: „Danielis, vienas iš Judo tremtinių, o karaliau, nepaiso nei tavęs, nei draudimo, kurį tu pasirašei, o kalba savo maldas tris kartus per dieną“.

¹⁵ Karalius, tai išgirdęs, buvo smarkiai sujaudintas. Pasiryžęs Danielį apsaugoti, jis iki pat saulės nusileidimo darė visa, kad jį išgelbėtų. ¹⁶ Bet anie vyrai susimokę atėjo pas karalių ir jam sakė: „O karaliau, žinok, kad pagal medų ir persų įstatymą joks karaliaus paskelbtas draudimas ar įsakas negali būti pakeistas“.

¹⁷ Tuomet karaliaus įsakymu buvo atvestas Danielis ir įmestas į liūtų narvą.^[i3] Karalius kalbėjo Danieliui: „Dievas, kuriam tu taip ištikimai tarnauji, teišgelbsti tave!“ ¹⁸ Buvo atitemptas akmuo ir užritintas ant angos narvo, kurį karalius užantspaudavo savo žiedu ir žiedais savo didžiūnų, kad nė kiek nebūtų pakeistas Danielio likimas. ¹⁹ Tada karalius sugrįžo į savo rūmus ir naktį praleido pasninkaudamas, – pramogų atsisakė, užmigti negalėjo.

²⁰ Pradėjus aušti, karalius atsikėlė ir nuskubėjo prie liūtų narvo. ²¹ Prisiartinęs prie narvo, verksmingu balsu šaukė Danieliui: „O Danieli, gyvojo Dievo tarne, ar įstengė išgelbėti tave nuo liūtų Dievas, kuriam tu ištikimai tarnauji?“ ²² O Danielis atsiliepė: „O karaliau, gyvuok amžinai! ²³ Mano Dievas atsiuntė savo angelą, sučiaupė liūtų nasrus, kad jie man nepakenktų, nes buvau jo akivaizdoje rastas nekaltas. Netgi tau, o karaliau, aš nenusikaltau?“ ²⁴ Karalius tuo nepaprastai džiaugėsi ir įsakė, kad Danielis būtų iškeltas iš narvo. Danielis buvo iškeltas iš narvo gyvas ir sveikas, nes jis pasitikėjo savo Dievu. ²⁵ Karalius įsakė, kad tie vyrai, kurie buvo apšmeižę Danielį, būtų atvesti ir įmesti į liūtų narvą – jie, jų vaikai ir jų žmonos. Jiems net nepasiekus narvo dugno, liūtai juos pagriebė ir sutriuškino visus jų kaulus.

²⁶ Tuomet karalius Darijus rašė visų kalbų tautoms ir gentims, gyvenančioms visoje žemėje: „Teklesti jūsų gerovė! ²⁷ Šiuo raštu įsakau, kad žmonės visoje mano karališkoje valdoje drebėtų ir bijotų Danielio Dievo,

nes jis yra gyvasis Dievas, –

jis yra amžinas.

Jo karalystė niekad nebus sunaikinta ir jo valdžia yra amžina.

²⁸ Jis apsaugo ir išgelbsti,

daro ženklus ir nuostabius darbus danguje ir žemėje, –

jis išgelbėjo Danielį iš liūtų letenos“.

²⁹ Taigi šiam Danieliui sekėsi Darijaus valdymo metais, lygiai kaip ir persui Kyrui karaliaujant.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>