Dan 10 | 1 [i1]Trečiaisiais Persijos karaliaus Kyro metais Danieliui, kuris buvo vadinamas Beltešazaru, buvo apreikšta. Apreiškimas buvo neabejotinas ir lietė didelį mūšį. Jis suprato tą apreiškimą tada, kai gavo paaiškinimą per regėjimą. 2 Tuo metu aš, Danielis, buvau gedėjęs[i2] tris savaites. 3 Nebuvau valgęs gardžių valgių, nebuvau ėmęs į burną nei mėsos, nei vyno, nei buvau tepęsis aliejais per ištisas tris savaites. 4 O pirmojo mėnesio[i3] dvidešimt ketvirtą dieną, kai stovėjau ant didžiosios upės – Tigrio kranto, 5 pakėliau akis ir pamačiau vyrą,[i4] vilkintį drobiniais, su Ufazo aukso juosta per juosmenį. 6 Jo kūnas buvo tarsi topazas,[i5] veidas švytėjo tarsi žaibas, akys buvo tarsi liepsnojantys deglai, ir jo rankos ir kojos spindėjo tarsi nublizgintas žalvaris, o jo žodžių garsas tarsi žmonių minios ūžesys. 7 Tik aš, Danielis, mačiau tą regėjimą. Žmonės, buvę su manimi, regėjimo nematė, nors juos apėmė didis klaikas, ir jie bėgo pasislėpti. 8 Taigi aš likau vienas žiūrėti į šį didį regėjimą. Netekau jėgų, mirtinai išblyškau ir buvau visiškai bejėgis. 9 Tuomet išgirdau jo žodžių garsą ir, išgirdęs jo žodžių garsą, puoliau be sąmonės veidu ant žemės. 10 Bet tuomet mane palietė ranka, papurtė man rankas ir kelius. 11 „Danieli, brangusis žmogau, – jis man tarė, – gerai įsidėmėk žodžius, kuriuos tau sakau! Atsistok, nes aš esu atsiųstas pas tave“. Kai jis man tarė šį žodį, drebėdamas atsistojau. 12 Tuomet jis tęsė: „Nebijok, Danieli, nes nuo pat pirmos dienos, kai apsisprendei suprasti ir nusižeminti prieš savo Dievą, tavo žodžiai buvo išgirsti, ir aš atėjau dėl tavo žodžių. 13 Bet Persijos karalystės didžiūnas[i6] dvidešimt vieną dieną buvo man priešingas. Tikėk manimi, Michaelis,[i7] vienas iš vyriausių didžiūnų, atėjo man pagelbėti. Aš palikau jį ten su Persijos karalystės didžiūnu 14 ir atėjau padėti tau suprasti, kas turi atsitikti tavo tautai dienų pabaigoje“. 15 Kai jis man tarė šiuos žodžius, žiūrėjau į žemę ir buvau lyg be žado. 16 Tuomet kažkas panašus į žmogų palietė mano lūpas. Atvėriau burną ir tariau stovinčiam prieš mane: „Mano viešpatie, jau vien nuo regėjimo man užėjo tokie skausmai, jog esu visiškai bejėgis. 17 Kaipgi gali šis mano viešpaties tarnas kalbėtis su tavimi, mano viešpatie? Juk aš visas drebu, neturiu jėgų, net alsuoti negaliu“. 18 Vėl panašusis į žmogų mane palietė ir sustiprino. 19 Jis tarė: „Nebijok, brangusis žmogau, ramybė tau! Būk tvirtas ir drąsus!“ Jam bekalbant su manimi, sustiprėjau ir tariau: „Kalbėk, mano viešpatie, nes man davei jėgų“. 20 Tuomet jis mane paklausė: „Ar tu žinai, dėl ko aš atėjau pas tave? Dabar aš turiu grįžti kovoti su Persijos didžiūnu. Kai aš nueisiu, ateis Graikijos didžiūnas. 21 Bet aš turiu pasakyti tau, kas yra įrašyta tiesos knygoje. Nė vienas man nepadeda varžytis su šiais didžiūnais, išskyrus jūsų didžiūną Michaelį“. |