¹ Nuorašas laiško, Jeremijo siųsto belaisviams, kurie turėjo būti babiloniečių karaliaus išvaryti į Babiloną, skelbiančio jiems, ką Dievas buvo jam įsakęs. Už nuodėmes, kuriomis jūs nusidėjote Dievui, esate babiloniečių karaliaus Nebukadnezaro išvaromi kaip belaisviai į Babiloną. ² Taigi, pasiekę Babiloną, ten jūs išbūsite daugel metų – ilgą laiką, septynias kartas.^[i1] Po to aš parvesiu jus iš ten ramybėje. ³ O dabar Babilone jūs matysite ant žmonių pečių nešamus dievus, padirbtus iš sidabro, aukso ir medžio, keliančius pagonims baimę. ⁴ Užtat būkite budrūs! Nepasidarykite panašūs į pagonis ir neturėkite jokios jų dievų baimės, ⁵ kai matote minią prieš juos ar už jų puolant kniūbsčia. Verčiau sakykite sau: „Tu, Viešpatie, turi būti garbinamas!“ ⁶ O mano angelas yra su jumis, jis jūsų gyvasties sargas.

⁷ Juk jų liežuvis dailidės nulygintas, o jie patys aptraukti auksu ir sidabru, tačiau jie yra apgaulė ir kalbėt negali. ⁸ Tarsi mergaitei, mėgstančiai puošmenis, žmonės atneša aukso ⁹ ir pina vainikus savo dievų galvoms. Kartais kunigai pasiima sidabrą ir auksą nuo savo dievų ir sunaudoja sau, net dalį jo duoda kekšėms prieangyje.^{[i2] 10} Jie aprengia šiuos dievus sidabro, aukso ir medžio drabužiais tarsi žmones, tačiau tie dievai nei nuo rūdžių, nei nuo kandžių išsigelbėt negali. ¹¹ Apvilkus juos purpuro drabužiu, vis tiek reikia nušluostyti nuo jų veido šventyklos dulkes, kurios ant jų storai nusėda. ¹² Kiekvienas turi skeptrą, kaip srities valdovas žmogus, tačiau nepajėgia nubausti mirtimi to, kas jį užgauna. ¹³ Kiekvienas laiko dešinėje kirvį ar durklą, tačiau nepajėgia pats išsigelbėti nuo karo ar plėšikų. ¹⁴ Iš to aišku, kad jie jokie dievai. Todėl jų nebijokite!

¹⁵ Lygiai kaip molio puodas, kartą žmogaus sudaužytas, niekam neduoda naudos, taip ir tie, pastatyti jų šventyklose. ¹⁶ Jų akys pilnos dulkių nuo praeivių kojų. ¹⁷ Lygiai kaip visur užrakinamos durys žmogui, kuris nusikalto karaliui ir nuteistas mirti, taip kunigai apsaugo jų šventyklas vartais, skląsčiais ir užkaiščiais, kad jų neišneštų plėšikai. ¹⁸ Jiems daugiau lempų jie uždega negu sau patiems, o dievai negali nė vieno jų matyti. ¹⁹ Jie yra lyg šventyklos sienojai, kurie, sakoma, iš vidaus sugraužiami. Nors iš žemės atšliaužusios kinivarpos sugraužia juos ir jų apdarus, jie nieko nejaučia. ²⁰ Jų veidai pajuodę nuo šventyklos dūmų. ²¹ Šikšnosparniai, kregždės ir visokie paukščiai nutupia ant jų kūno ir galvos, po juos laipioja katės. ²² Žinokite tad, jog jie nėra dievai, ir jų nebijokite!

²³ Net auksas, kuriuo jie yra aptraukti dėl gražumo, žiba tik tuomet, kai kas nors nuvalo jo paviršių. Netgi kai buvo liejami, jie nejautė nieko. ²⁴ Kad ir kiek būtų buvę už juos sumokėta, gyvybės alsavimo neturi. ²⁵ Kadangi yra be kojų, žmonėms reikia juos nešti ant pečių, tuo visiems parodant jų niekybę. Ir juos garbinantieji turi gėdytis, nes kai jie parpuola ant žemės, patys nebegali atsikelti. ²⁶ Jie patys negali pajudėti, jei kas juos ir pastato, negali patys atsistoti, kai parpuola. Atnašos padedamos šalia jų tarsi šalia mirusiųjų. ^27 [i3]Jų kunigai uždarbiauja, pardavinėdami atnašas savo naudai. Net jų žmonės susūdo dalį mėsos sau, nesidalija niekuo nei su vargšais, nei su ligoniais. ²⁸ Moterys savo kraujoplūdžio metu ir gimdyvės liečia jų atnašas. Žinodami tad, jog jie nėra dievai, jų nebijokite.

²⁹ Kaipgi jie gali būti vadinami dievais? Juk net moterys aukoja atnašas tiems dievams iš sidabro, aukso ir medžio! ³⁰ Jų šventyklose kunigai tupi su nuplyšusiais drabužiais, nukirptais plaukais bei barzdomis ir nedengtomis galvomis. ³¹ Jie šaukia ir rėkia savo dievų akivaizdoje, kaip kiti kad daro laidotuvių puotoje. ³² Kunigai paima kai ką iš dievų drabužių ir jais apvelka savo žmonas ir vaikus. ^33 [i4]Ar jie patiria iš ko nors ką pikta, ar ką gera, negali už tai atsilyginti; jie negali padaryti žmogaus karaliumi nei jo nušalinti. ³⁴ Lygiai taip jie niekam negali duoti nei turtų, nei pinigų. Jei kas, davęs jiems įžadą, neištesės, jie negali iš jo išreikalauti. ³⁵ Negelbsti žmogaus nuo mirties nei vaduoja silpnojo nuo galingojo. ³⁶ Aklam žmogui regėjimo jie nesugrąžina nei žmogaus, esančio bėdoje, negelbsti. ³⁷ Jie nei našlės pasigaili, nei našlaičiui padeda. ³⁸ Šie mediniai dievai, aptraukti sidabru ir auksu, panašūs į atkirstus nuo kalno akmenis. Jų garbintojai bus sugėdinti. ³⁹ Kaipgi tad galima manyti ar tvirtinti, kad jie yra dievai?

⁴⁰ Netgi patys kaldėjai jų negerbia. Užtikę kurčnebylį – žmogų, negalintį kalbėti, jį tempia prie Belio^[i5] ir reikalauja, kad dievas prakalbėtų, lyg tas žmogus suprastų. ⁴¹ Jie patys nepajėgia apsigalvoti ir pamesti šiuos dievus, nes stokoja supratimo. ^42 [i6]O jų moterys, apsijuosusios virvelėmis, sėdi pakelėse, degindamos sėlenas vietoj smilkalų. ⁴³ Kai kuri iš jų, pasirinkta kokio nors praeivio, su juo paguli, ji šaiposi iš savo kaimynės, kad toji nebuvo taip pagerbta, kaip jinai, ir kad jos virvelė tebėra nepertraukta. ⁴⁴ Visa, kas daroma su anais dievais, yra apgaulė. Kaipgi tat galima manyti ir tvirtinti, kad jie dievai?

⁴⁵ Jie yra dailidžių bei auksakalių padirbti ir tėra tik tas, kuo šie amatininkai norėjo, kad jie būtų. ⁴⁶ Jų dirbėjai patys ilgai negyvena. Kaipgi gali jų padirbti daiktai būti dievais? ⁴⁷ Jie savo įpėdiniams paliko apgaulę ir gėdą. ⁴⁸ Juk kai karas ar nelaimės juos užklumpa, kunigai tariasi tarpusavyje, kur pasislėpti drauge su jais. ⁴⁹ Kaipgi tat gali kas nesuvokti, kad tai jokie dievai, kai jie patys nepajėgia apsisaugoti nuo karo ar nelaimių? ⁵⁰ Juk jie yra iš medžio, auksu ir sidabru aptraukti! Ilgainiui jie bus žinomi kaip apgaulė. Visoms tautoms ir karaliams bus aišku, kad jie nėra dievai, o žmogaus rankų darbai, ir jie neturi jokios dieviškos galios.

⁵¹ Kam gi dar nėra aišku, kad jie ne dievai? ⁵² Krašto karaliaus jie nepaskiria nei duoda žmonėms lietaus. ⁵³ Nei savo pačių teisių jie negina, nei atgauna, kas buvo neteisėtai paimta, nes jie bejėgiai. Jie yra tarsi varnos tarp dangaus ir žemės. ⁵⁴ Juk kilus gaisrui šių medinių, auksu ir sidabru aptrauktų dievų šventykloje, kunigai, tiesa, bėga ir išsigelbsti, o patys dievai sudega ugnyje drauge su sienojais. ⁵⁵ Pasipriešinti karaliui ar priešams jie negali. ⁵⁶ Kaipgi tad galima įsivaizduoti ar manyti, kad jie yra dievai?

⁵⁷ Nei nuo vagių, nei nuo plėšikų šie mediniai, sidabru ir auksu aptraukti dievai neišsigelbsti. Nuo jų vagys jėga nulupa auksą bei sidabrą ir pabėga su drabužiais, kuriais jie buvo apvilkti. O jie negali net sau pagelbėti. ⁵⁸ Kur kas geriau būti karaliumi, rodančiu savo drąsą, ar namų apyvokai reikalingu indu, kuriuo giriasi jo savininkas, negu šiais netikrais dievais; geriau būti namų durimis, kurios saugo visa, kas viduje, negu šiais netikrais dievais; geriau būti mediniu stulpu karaliaus rūmuose, negu šiais netikrais dievais! ⁵⁹ Juk saulė, mėnulis ir žvaigždės, būdami šviesūs ir atlikdami sau skirtą tarnybą, mielai paklūsta. ⁶⁰ Panašiai ir žaibas, kai švysteli, yra gražus pasižiūrėti; taip pat yra ir su vėju, pučiančiu kiekviename krašte. ⁶¹ Ir debesys, kai Dievas jiems įsako plaukti viršum visos žemės, vykdo, kas įsakyta; ⁶² ir ugnis, pasiųsta iš aukštybių sudeginti kalnų ir miškų, daro, kas paliepta. O šie netikri dievai neprilygsta jiems nei gražumu, nei galybe, ⁶³ todėl neįtikėtina ir negali būti tvirtinama, kad jie yra dievai. Jie nei teisingumą įgyvendina, nei žmogui gera padaro. ⁶⁴ Žinodami tad, jog jie nėra dievai, jų nebijokite!

⁶⁵ Ir karalių jie negali nei prakeikti, nei palaiminti. ⁶⁶ Tautoms į ženklus dangaus skliaute jie nerodo, nei spindi kaip saulė, nei šviečia kaip mėnulis. ⁶⁷ Gyvuliams geriau negu jiems, nes, bėgdami į pastogę, gali savimi pasirūpinti. ⁶⁸ Taigi mums nėra nė mažiausio įrodymo, kad jie yra dievai, – todėl jų nebijokite!

⁶⁹ Juk kaip baidyklė agurkų darže nieko neišsaugo, taip yra ir su mediniais, auksu bei sidabru aptrauktais dievais. ⁷⁰ Lygiai kaip erškėčių krūmas sode, ant kurio nutupia visokiausi paukščiai, arba kaip patamsin numestas lavonas, tokie yra jų iš medžio, sidabru ir auksu aptraukti dievai. ⁷¹ Iš sudūlėjusio purpuro ir lino ant jų galima pažinti, kad jie jokie dievai. Galop ir jie patys sudūlės ir bus krašto gėda. ⁷² Juo geriau teisiam, stabų neturinčiam žmogui, nes gėda jo nepalies.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>