1 „Visagali Viešpatie, Izraelio Dieve, siela, prislėgta sielvarto, ir dvasia, prislėgta baimės, šaukiasi tavęs! 2 Išgirsk, Viešpatie, ir pasigailėk, nes tau mes nusidėjome! 3 Tu viešpatauji amžinai, tuo tarpu mes žūstame amžinai. 4 Visagali Viešpatie, Izraelio Dieve, išgirsk maldą Izraelio likučio – vaikų tų, kurie nepaklausė Viešpaties, savo Dievo, balso ir tau nusidėjo. Užtat ir persekioja mus nelaimės. 5 Neprisimink dabar mūsų tėvų nedorųjų darbų, bet prisimink savo ranką ir vardą, 6 nes tu esi Viešpats, mūsų Dievas. Tave, Viešpatie, mes norime šlovinti! 7 Juk tu įdiegei savo baimę į mūsų širdis šauktis tavo vardo. Šlovinsime tave savo tremtyje. Pašalinome iš savo širdžių visą nedorumą mūsų tėvų, kurie tau nusidėjo. 8 Štai mes šiandien vargstame tremtyje, kur tu mus išblaškei užgauliojimui, prakeikimui ir bausmei už nedorybes mūsų tėvų, kurie paliko Viešpatį, mūsų Dievą“. B. POEMA APIE IŠMINTĮ 9 „Klausyk, Izraeli, gyvenimo įsakymų, dėmėkis, kad žinotumei, kas išmintinga. 10 Kas atsitiko, Izraeli, kad esi savo priešų žemėje, sensti svečioje šalyje, 11 susiteršęs mirusiais, priskirtas prie žengiančiųjų į Požemį? 12 Nusigręžei tu nuo išminties šaltinio! 13 Jei būtumei ėjęs Dievo keliu, gyventumei ramybėje per amžius. 14 Suvok, kur glūdi išmanymas, kur stiprybė, kur supratimas, kad tada suvoktum, kur ilgas gyvenimas ir gyvastis, kur akių šviesa ir ramybė. 15 Kas rado išminties buveinę, kas įsiveržė į jos lobynus? 16 Kur yra tautų valdovai ir tie, kurie viešpatavo net žemės žvėrims, 17 žaidė su padangių paukščiais? Kur tie, kurie krovė sidabrą ir auksą, žmonių taip branginamą, ir jų turtams nebuvo galo? 18 Kur tie, kurie rūpestingai kalė, apdirbdami sidabrą, bet nepaliko savo darbo ženklo? 19 Jie pradingo, nužengė į Požemį, o jų vietoje kiti iškilo. 20 Naujosios kartos matė šviesą, gyveno krašte, betgi kelio į išmintį nesurado. 21 Jos takų jie nesuvokė ir jos neieškojo, – netgi jų palikuonys turi būti toli nuo kelio į ją. 22 Apie ją[i1] nebuvo kalbama Kanaane, ji nebuvo matoma Temane. 23 Netgi Hagaros vaikai, ieškantys pažinimo žemėje, Midjano ir Temano pirkliai – pasakų sekėjai, ieškantys išmanymo, nežinojo kelio į išmintį, jos takų neėmė į širdį. 24 O Izraeli, kaip dideli yra Dievo Namai,[i2] kaip beribė yra jo viešpatystės vieta. 25 Didelė ir bekraštė, erdvi ir neišmatuojama. 26 Ten gimė garsieji senovės laikų milžinai, be galo aukšti, įgudę kariauti. 27 Ne juos Dievas išsirinko, ne jiems davė kelią į išmintį: 28 jie žuvo, stokodami išmanymo, žuvo dėl savo kvailumo. 29 Kas gi užžengė į dangų ir jos pasiėmė ar parsinešė jos nuo debesų? 30 Kas gi perplaukė jūrą, ją susirado ir nusipirko už gryną auksą? 31 Niekas nežino į ją kelio, niekas nesuvokia jos takų. 32 Bet tas, kuris visa žino, pažįsta ją, ištyrė ją savo žinojimu. Jis sukūrė žemę visiems laikams, pripildė ją keturkojų gyvulių; 33 jis siunčia šviesą – ir ji sklinda, atšaukia ją – virpėdama ji paklūsta. 34 Žvaigždės džiugiai žėri joms nustatytu laiku, 35 kada jas pasišaukia, jos atsako: „Mes čia!“ – su džiaugsmu šviesdamos savo Kūrėjui. 36 Jis yra mūsų Dievas, joks kitas negali jam prilygti: 37 jis ištyrė visą išminties kelią, padovanojo ją savo tarnui Jokūbui, savo mylimam sūnui Izraeliui. 38 Paskui jis pasirodė žemėje ir gyveno tarp žmonių“. | 
