Angelas skelbia Babelės žlugimą 1 Paskui aš išvydau kitą angelą, nužengiantį iš dangaus ir turintį didžią galybę. Žemė nušvito nuo jo skaistumo. 2 O jis šaukė skambiu balsu: „Krito, krito didžioji Babelė! Ji pavirto demonų buveine, visų netyrųjų dvasių pastoge, visokių nešvarių ir nekenčiamų paukščių landyne. 21 Tuomet vienas galingas angelas iškėlė akmenį, tarsi didelį girnakmenį, ir jį sviedė į jūrą, sakydamas: „Tokiu smarkumu bus nublokštas didysis Bãbelės miestas, ir jo nebebus galima rasti. 22 Niekas daugiau nebegirdės tavyje arfininkų, giesmininkų, vamzdininkų, trimitininkų balsų. Niekas neberas tavyje jokių meno kūrėjų, ir nebesigirdės tavyje malūno dūzgimo. 23 Tavyje nebešvies žiburio spindulys, niekas nebegirdės jaunikio ir nuotakos balso. Nes tavo pirkliai buvo tapę žemės didžiūnais, nes tavo burtais buvo suvedžiotos visos tautos | 
