Mozės ir Avinėlio giesmė 1 Aš pamačiau danguje dar vieną didį ir nuostabų ženklą: septynis angelus, turinčius septynias paskutines negandas, nes jomis išsibaigia Dievo rūstybė. 2 Aš išvydau tarsi stiklo jūrą, sumaišytą su ugnimi, ir žmonės, kurie buvo pergalėję žvėrį, jo atvaizdą ir jo vardo skaičių, stovinčius su Dievo arfomis ant stiklo jūros. 3 Jie giedojo Dievo tarno Mozės giesmę[i1] ir Avinėlio giesmę: „Didingi ir nuostabūs tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri tavieji keliai, tautų Valdove! 4 Kas gi nesibijotų, Viešpatie, ir negerbtų tavojo vardo?! Juk tu vienas šventas! Visos tautos ateis ir šlovindamos puls veidu prieš tave, nes paaiškėjo tavo teisūs sprendimai“. Septynios negandos 5 Paskui aš regėjau: atsidarė liudijimo padangtės šventovė danguje, 6 ir išėjo iš šventovės septyni angelai su septyniomis negandomis. Jie buvo apsivilkę tyra, spindinčia drobe ir persijuosę per krūtines aukso juostomis. 7 Viena iš keturių būtybių padavė septyniems angelams septynis aukso dubenis, pilnus Gyvojo per amžių amžius Dievo rūstybės. 8 Šventovė prisipildė dūmų nuo Dievo garbės ir galybės, ir niekas negalėjo įžengti šventovėn, kol nesibaigs septynių angelų septynios negandos. | 
