| Apd 25 | Paulius apeliuoja į imperatorių 1 Atvykęs į provinciją, Festas po trijų dienų nukeliavo iš Cezarėjos į Jeruzalę. 2 Ten į jį kreipėsi aukštieji kunigai ir žydų didikai, kaltindami Paulių 3 ir prašydami malonės jį atsiųsti į Jeruzalę, klastingai galvodami kelyje nužudyti. 4 Festas atsakė, jog Paulius turįs būti saugomas Cezarėjoje, be to, jis pats ketinąs netrukus ten grįžti. 5 „Tegul jūsų įgaliotiniai, – tęsė jis, – keliauja kartu ir, jei tas vyras nusikaltęs, jį skundžia“. 6 Pabuvęs tarp jų ne daugiau kaip aštuonias ar dešimt dienų, jis sugrįžo į Cezarėją. Kitą dieną, atsisėdęs į teismo krasę, liepė atvesti Paulių. 7 Vos tik pasirodžiusį apspito jį iš Jeruzalės atvykę žydai, mėgindami primesti aibę sunkių kaltinimų, tačiau neįstengė jų įrodyti. 8 Paulius gynėsi: „Aš niekuo nenusikaltęs nei žydų Įstatymui, nei šventyklai, nei ciesoriui“. 9 Norėdamas parodyti palankumą žydams, Festas paklausė Paulių: „Ar nori keliauti į Jeruzalę ir ten būti mano teisiamas už šiuos dalykus?“ 10 Paulius atsakė: „Aš stoviu prieš ciesoriaus teismą ir ten privalau būti teisiamas. Aš nepadariau žydams skriaudos, kaip tu pats puikiai žinai. 11 Jei esu nusikaltęs ir padaręs ką nors verta mirties, tai neatsisakau mirti. Bet jeigu jų metami kaltinimai nepagrįsti, niekas neturi jiems manęs išduoti. Aš šaukiuosi ciesoriaus!“[i1] 12 Tuomet Festas, pasitaręs su savo taryba, paskelbė: „Šaukeisi ciesoriaus – eisi pas ciesorių“. Agripa ir Berenikė aplanko Paulių 13 Praslinkus kelioms dienoms, karalius Agripa ir Berenikė[i2] apsilankė Cezarėjoje Festo pasveikinti. 14 Viešnagei užtrukus, Festas supažindino karalių su Pauliaus byla ir papasakojo: „Feliksas paliko man tokį kalinį. 15 Kai buvau Jeruzalėje, aukštieji žydų kunigai ir seniūnai apsilankė pas mane, kaltindami jį ir reikalaudami pasmerkti. 16 Aš jiems atsakiau, kad romėnai neturi papročio pasmerkti kokį nors žmogų, nedavę kaltinamajam galimybės stoti savo kaltintojų akivaizdoje ir gintis nuo kaltinimų. 17 Jiems čionai atvykus, aš nedelsdamas rytojaus dieną atsisėdau į teismo krasę ir liepiau atvesti tą žmogų. 18 Skundėjai nesugebėjo įrodyti jokio nusikaltimo, kokio buvau tikėjęsis. 19 Jie vien tik ginčijosi ir jam prikaišiojo dėl kai kurių savo tikėjimo klausimų ir dėl kažkokio mirusio Jėzaus, kurį Paulius tvirtino esant gyvą. 20 Dvejodamas, kaip išspręsti tokius klausimus, aš paklausiau, ar jis nenorėtų vykti į Jeruzalę ir tenai būti teisiamas. 21 Bet Paulius pareikalavo, kad jo byla būtų perduota Augusto[i3] žiniai. Todėl aš įsakiau jį toliau kalinti, kol išsiųsiu pas ciesorių“. 22 Agripa tarė Festui: „Aš ir pats norėčiau pasiklausyti to žmogaus“. Anas sutiko: „Galėsi rytoj pasiklausyti“. 23 Rytojaus dieną Agripa ir Berenikė atėjo su didele iškilme. Jie įžengė į salę kartu su tribūnais ir miesto didžiūnais. Festas liepė įvesti Paulių. 24 Festas prabilo: „Karaliau Agripa ir svečiai! Jūs matote žmogų, dėl kurio visa gausybė žydų kreipėsi į mane Jeruzalėje ir čia, šaukdami, kad jo negalima palikti gyvo. 25 Bet aš nustačiau, kad jis nėra padaręs nieko, kas būtų baustina mirtimi. Jam šaukiantis Augusto, nusprendžiau jį ten pasiųsti, 26 tačiau nežinau nieko tikra, ką turėčiau parašyti valdovui. Todėl aš iškviečiau jį jūsų akivaizdon, ypač tavo, karaliau Agripa, kad jį apklausęs žinočiau, ką turiu parašyti. 27 Mat, man rodos, neprotinga siųsti kalinį nenurodant kaltinimo“. |
