BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2018 11 16 Penktad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Apaštalų darbaiSkyrius: 20

 Apaštalų darbai
  
Apd 20

Paulius išvyksta iš Efezo

1 Sąmyšiui pasibaigus, Paulius susikvietė mokinius, davė jiems nurodymų ir atsisveikinęs iškeliavo į Makedoniją. 2 [i1]Keliaudamas per anuos kraštus, jis duodavo mokiniams ilgų pamokymų. Paskui atvyko į Graikiją, 3 kur pasiliko tris mėnesius. Jam besirengiant plaukti į Siriją, žydai rezgė prieš jį sąmokslą. Todėl jis nutarė grįžti atgal per Makedoniją.[i2] 4 Jį lydėjo Sopatras, Pyro sūnus, iš Berėjos, Aristarchas ir Sekundas iš Tesalonikos, Gajus iš Derbės ir Timotiejus, Tichikas ir Trofimas iš Azijos. 5 Šie iškeliavo pirmiau ir laukė mūsų Troadoje.[i3] 6 Po Neraugintos duonos švenčių[i4] mes išplaukėme iš Filipų ir po penkių dienų susitikome su jais Troadoje; ten užtrukome septynias dienas.

Troadas. Paulius prikelia mirusį

7 Pirmą savaitės dieną,[i5] mums susirinkus laužyti duonos, Paulius ėmė juos mokyti. Kadangi jis žadėjo rytojaus dieną iškeliauti, tai užtęsė kalbas iki vidurnakčio. 8 Aukštutiniame kambaryje, kur mes buvome susibūrę, degė daug žibintų. 9 Vienas jaunuolis, vardu Eutichas, sėdėjęs ant lango, kietai įmigo, Pauliui ilgiau bedėstant. Miego įveiktas, jis iš trečio aukšto nukrito žemėn. Kai jį pakėlė, jis buvo nebegyvas. 10 Nulipęs žemyn, Paulius pasilenkė ir apglėbęs jį tarė: „Nekelkite triukšmo, gyvybė tebėra jame“. 11 Vėl užlipęs aukštyn, jis laužė ir valgė duoną. Dar ilgai jis kalbėjo, lig pat aušros, ir tada iškeliavo. 12 O jaunuolį atvedė gyvą, ir tai buvo nemenka paguoda.

Iš Troados į Miletą

13 Įsėdę į laivą, mes išplaukėme į Asą, kur ketinome paimti Paulių, nes jis buvo taip patvarkęs, pats norėdamas ten nuvykti pėsčias. 14 Susitikę Ase, paėmėme jį ir nuplaukėme į Mitilėnę. 15 Iš ten plaukdami toliau, kitą dieną atsidūrėme priešais Chiją. Rytojaus dieną pasiekėme Samą ir dar po dienos – Miletą. 16 Nenorėdamas gaišti Azijoje, Paulius nutarė aplenkti Efezą, nes kiek įmanydamas skubinosi Sekmines atšvęsti Jeruzalėje.

Atsisveikinimas su Efezo bendrijos vadovais

17 Iš Mileto jis pasiuntė į Efezą kvietimą, kad pas jį atvyktų bendrijos vyresnieji. 18 Jiems atėjus, Paulius prabilo: „Jūs žinote, kaip aš visą laiką, nuo pirmosios dienos, kurią įžengiau į Aziją, pas jus elgiausi, 19 kaip tarnavau Dievui visu nusižeminimu, ašaromis ir bandymais, kuriuos teko iškęsti dėl žydų pinklių. 20 Kaip nieko nenutylėjau, kas jums naudinga, bet kalbėjau ir mokiau tiek viešumoje, tiek po namus, 21 žydus ir graikus ragindamas atsiversti į Dievą ir įtikėti mūsų Viešpatį Jėzų.

22 Ir štai aš, Dvasios belaisvis, keliauju į Jeruzalę, nežinodamas, kas man ten nutiks, 23 tiktai Šventoji Dvasia kiekviename mieste man skelbia, jog manęs laukia pančiai ir vargai. 24 Bet aš per daug nebranginu savo gyvybės. Svarbu, kad tik baigčiau savo bėgimą ir įvykdyčiau tarnystę, kurią esu gavęs iš Viešpaties Jėzaus: paliudyti Dievo malonės Evangeliją.

25 Ir štai dabar aš žinau, kad daugiau nematysite mano veido jūs visi, su kuriais esu buvęs, skelbdamas Dievo karalystę. 26 Todėl aš šiandien iškilmingai pareiškiu, jog nebūsiu kaltas, jei kas pražus! 27 Aš jums nieko nenutylėjau ir paskelbiau visus Dievo nutarimus.

28 Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė vyskupais, kad ganytumėte Dievo Bažnyčią, kurią jis yra įsigijęs savo krauju.[i6] 29 Žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. 30 Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius. 31 Todėl budėkite ir nepamirškite, jog aš per trejus metus dieną ir naktį nepaliaudamas, su ašaromis įspėjinėjau kiekvieną. 32 O dabar pavedu jus Dievui ir jo malonės žodžiui, kuris turi galią jus išugdyti ir duoti paveldėjimą tarp visų pašvęstųjų.

33 Nė iš vieno netroškau nei sidabro, nei aukso, nei drabužio. 34 Jūs gi žinote, kad mano ir palydovų reikalams tarnavo šitos va mano rankos. 35 Ir aš jums visur rodydavau, kad, šitaip triūsiant, reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: 'Palaimingiau duoti negu imti'“.[i7] 36 Tai pasakęs, jis atsiklaupė ir kartu su visais pasimeldė. 37 Visi pradėjo graudžiai verkti ir, puldami Pauliui ant kaklo, jį bučiavo. 38 Jie ypač nuliūdo dėl žodžių, jog nebematysią jo veido. Paskui jie palydėjo jį į laivą.

  
Išnašos:
1Apd 20,2: Šiuo metu Paulius parašė Antrąjį laišką Korinto krikščionims.
2Apd 20,3: Aplankė Korintą, kaip buvo žadėjęs 1 Kor 16,5-6, ir iš ten nusiuntė laišką Romos tikintiesiems.
3Apd 20,5: Filipuose Paulius vėl sutiko Luką, kuris toliau visur jį lydės.
4Apd 20,6: Neraugintos duonos dienos – aštuonių dienų laikotarpis po žydų Velykų (žr. Lk 22,7 paaiškinimą).
5Apd 20,7: Pirmą savaitės dieną – sekmadienį. Laužyti duonos: žr. Apd 2,42 paaišk.
6Apd 20,28: Efezo bendruomenės vadovai, kurie 20,17 vadinami vyresniaisiais, čia pavadinti vyskupais. Tai rodo, kad anuo metu dar nebuvo nusistovėjusios bažnytinių pareigybių teisės ir titulai.
7Apd 20,35: Evangelijoje šitie žodžiai neminimi. Matyt, jie buvo plačiai žinomi iš padavimo.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Apaštalų darbaiSkyrius: 20