Aukuro regėjimas 1 [i1]Pamačiau VIEŠPATĮ, stovintį prie aukuro. Jis tarė: „Daužyk kolonų galvas tol, kol pradės drebėti slenksčiai, ir sutrupink jas į žmonių galvas! Išlikusius užkaposiu kalaviju, – nė vienas jų neištrūks, nė vienas jų neišliks. 2 Nors jie nužengtų į Šeolą, iš ten mano ranka juos paims, nors jie užliptų į dangų, iš ten juos nulaipinsiu. 3 Nors jie slėptųsi ant Karmelio viršūnės, ten juos surasiu ir paimsiu. Nors jie slėptųsi nuo mano akių jūros dugne, ten paliepsiu slibinui,[i2] kad jiems įgeltų. 4 Nors jie eitų į tremtį priekyje savo priešų, ten paliepsiu kalavijui, kad juos išžudytų. Akis įsmeigsiu į juos nelaimei, o ne palaimai“. 5 Viešpats, Galybių DIEVAS, paliečia žemę, ir ji tirpsta, visi jos gyventojai gedi. Ji visa pakils kaip Nilas ir vėl atslūgs kaip Egipto Nilas. 6 Savo būstą jis stato danguje, o savo skliautui pamatus deda žemėje. Jūros vandenis pasišaukia ir išlieja juos ant žemės veido. Jo vardas yra VIEŠPATS. 7 „Argi jūs nesate kaip etiopai[i3] man, Izraelio tauta? – tai VIEŠPATIES žodis. Argi ne aš išvedžiau Izraelį iš Egipto žemės, o filistinus[i4] iš Kaftoro ir aramėjus[i5] iš Kiro? 8 Tikrai Viešpaties DIEVO akys atkreiptos į nuodėmingą karalystę. Nušluosiu ją nuo žemės veido!“ EPILOGAS: MESIJINIS UŽMOJIS 9 nes štai paliepsiu ir išsijosiu Izraelio namus tarp tautų, kaip išsijojama {smėlį} rėčiu, neleidžiant jokiam žvirgždui nukristi žemėn. „Jokūbo namų galutinai nesunaikinsiu, – tai VIEŠPATIES žodis, –10 Nuo kalavijo žus visi mano tautos nusidėjėliai, – tie, kurie sako: „Nelaimė niekad mūsų nepasivys ir mūsų nepasitiks“. 11 Tą dieną atstatysiu sugriautą Dovydo padangtę,[i6] užtaisysiu jos plyšius. Prikelsiu jos griuvėsius, atstatysiu ją, kaip ji buvo kadaise, 12 kad jie paveldėtų Edomo likutį ir visas tautas, pavadintas mano vardu,[i7] – tai žodis VIEŠPATIES, kuris tai daro. 13 Tikrai ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai artojas pasivys pjovėją ir vynuogių traiškytojas sėjėją. Kai kalnai lašės saldžiu vynu ir visomis kalvomis jis tekės, 14 sugrąžinsiu Izraelio, savo tautos, tremtinius, – jie atstatys sugriautus miestus ir juose gyvens, veis vynuogynus ir gers jų vyną, sodins sodus ir valgys jų vaisius. 15 Juos pasodinsiu jų žemėje, ir jie niekad daugiau nebus išrauti iš žemės, kurią aš jiems daviau, – kalbėjo VIEŠPATS, tavo Dievas. | 
