Dovydas rauda Absalomo

¹ Karalius buvo labai susijaudinęs. Jis užlipo į kambarį viršum vartų ir verkė. Ir lipdamas raudojo: „O mano sūnau Absalomai! Mano sūnau, o mano sūnau Absalomai! Kad aš būčiau miręs tavo vietoje, Absalomai, mano sūnau, mano sūnau!“

² Joabui buvo pranešta: „Karalius verkia ir rauda Absalomo“. ³ Tos dienos pergalė visai kariuomenei pavirto gedulu, nes kareiviai girdėjo tą dieną sakant: „Karalius aimanuoja savo sūnaus“. ⁴ Kariuomenė tą dieną įsėlino į miestą vogčiomis, kaip gėdydamiesi įsėlina vogčiomis iš mūšio pabėgę kareiviai. ⁵ Tuo tarpu karalius, apsidengęs veidą, nesiliovė visu balsu šaukti: „O mano sūnau Absalomai! O Absalomai, mano sūnau, mano sūnau!“ ⁶ Tada Joabas įėjo į vidų pas karalių ir tarė: „Šiandien tu privertei rausti iš gėdos visus savo tarnus, išgelbėjusius šiandien tavo gyvybę, tavo sūnų ir dukterų gyvybę, tavo žmonų ir sugulovių gyvybę, ⁷ rodydamas meilę tiems, kurie tavęs nekenčia, o neapykantą tiems, kurie tave myli. Tu šiandien aiškiai parodei, kad vadai ir kareiviai tau nieko nereiškia. Dabar aš suprantu, kad tavo akyse atrodytų teisinga, jeigu šiandien Absalomas būtų gyvas, o mes būtume žuvę. ⁸ Dabar tad kelkis, išeik ir kalbėk savo tarnams į širdį! Prisiekiu VIEŠPAČIU, jeigu neišeisi, nepasiliks nė vienas vyras pas tave nakčiai. O tai būtų tau didesnė nelaimė negu bet kokia kita nelaimė, ištikusi tave nuo jaunystės iki dabar“. ⁹ Tada karalius pakilo ir atsisėdo miesto vartuose. Visiems kareiviams buvo paskelbta: „Štai karalius sėdi soste miesto vartuose!“ Visa kariuomenė atėjo pas karalių.

Susitaikinimas

Tuo tarpu visi izraeliečiai buvo pabėgę į savo namus.¹⁰ Visose Izraelio giminėse visi žmonės ginčijosi. Kai kurie sakė: „Karalius išgelbėjo mus iš priešų rankos, išlaisvino iš filistinų nagų, ir ką tik dabar jis turėjo bėgti iš krašto nuo Absalomo. ¹¹ Bet Absalomas, kurį mes sau patepėme karaliumi, mirė mūšyje. Kodėl tad nesakote nieko apie karaliaus sugrąžinimą?“

^12 [i1]Viso Izraelio šnekos apie tai pasiekė karalių jo būste. Dovydas tad pasiuntė šį žodį kunigams Zadokui ir Abjatarui: „Sakykite Izraelio seniūnams: 'Kodėl jūs turėtumėte būti paskutiniai sugrąžindami karalių į jo rūmus? ¹³ Esate mano broliai, mano kūnas ir mano kraujas! Kodėl tad turėtumėte būti paskutiniai sugrąžindami karalių?' ¹⁴ O Amasai sakykite: 'Argi nesi tu mano kūnas ir mano kraujas? Tai man tepadaro Dievas ir dar teprideda, jei tu netapsi mano kariuomenės vadu mano akivaizdoje nuo dabar vietoj Joabo'“. ¹⁵ Amasa paveikė visų kaip vieno Judo žmonių širdį, ir jie pasiuntė žodį karaliui: „Sugrįžk ir tu, ir visi tavo tarnai“. ¹⁶ Karalius tad leidosi į kelionę grįždamas ir nuėjo prie Jordano, o Judo žmonės atėjo į Gilgalą karaliaus pasitikti ir pervesti jo per Jordaną.

Dovydas ir Šimejis

^17 [i2]Geros sūnus Šimejis, benjaminaitis iš Bahurimų, atskubėjo su Judo žmonėmis pasitikti Dovydo, ¹⁸ lydimas tūkstančio žmonių iš Benjamino giminės. Ir Ziba, Sauliaus namų tarnas, drauge su savo penkiolika sūnų ir dvidešimčia tarnų atskubėjo prie Jordano pirma karaliaus, ¹⁹ vykstant persikėlimui, padėti perkelti karaliaus šeimynos ir būti jo paslaugoms. Geros sūnus Šimejis puolė ant kelių prieš karalių, kai jis buvo pasiruošęs pereiti Jordaną. ²⁰ Jis karaliui tarė: „Tenelaiko mano viešpats manęs kaltu ir teneatsimena, kaip tavo tarnas nusikalto tą dieną, kada mano viešpats karalius paliko Jeruzalę! Teneima karalius to į širdį! ²¹ Tavo tarnas žino, kad jis nusidėjo, todėl štai atėjau šiandien, pirmasis iš visų Juozapo namų, pasitikti savo viešpaties karaliaus“. ²² Tada Zerujos sūnus Abišajis prašneko: „Argi Šimejis neturi būti nubaustas mirtimi už tai, juk jis keikė VIEŠPATIES pateptąjį?“ ²³ Bet Dovydas tarė: „Kas man ir jums, Zerujos sūnūs, kad jūs turėtumėte šiandien man priešu tapti? Nejau šiandien bus kas nors baustas mirtimi Izraelyje? Argi aš nežinau, kad šiandien vėl esu Izraelio karalius?“ ²⁴ Tada karalius tarė Šimejui: „Tu nemirsi!“ Karalius jam prisiekė.

Dovydas ir Mefi-Bošetas

^25 [i3]Ir Sauliaus vaikaitis Mefi-Bošetas atėjo pasitikti karaliaus. Jis nebuvo nei kojų pirštų nagų karpęs, nei barzdos kirpęs, nei drabužių plovęs nuo tos dienos, kada karalius išėjo, iki tos dienos, kada karalius saugiai sugrįžo. ²⁶ Jam atėjus iš Jeruzalės karaliaus pasitikti, karalius jį klausė: „Kodėl nėjai su manimi, Mefi-Bošetai?“ ²⁷ „Mano viešpatie karaliau, – jis atsakė, – mano tarnas apgavo mane. Tavo tarnas jam paliepė: 'Pabalnok man asilą, kad sėsčiau ant jo ir vykčiau su karaliumi', – nes tavo tarnas yra raišas. ²⁸ Ziba apšmeižė tavo tarną mano viešpačiui karaliui. Bet mano viešpats karalius yra tarsi Dievo angelas. Daryk tad, kas gera tavo akyse. ²⁹ Juk nors visi mano tėvo namai buvo tik mirties verti, tačiau tu pasodinai savo tarną tarp valgančiųjų prie tavo stalo. Kokią teisę tad turiu aš dar šauktis karaliaus?“ ³⁰ Karalius jam atsakė: „Kam gi ir kalbėti daugiau apie tavo reikalus? Aš nusprendžiau: tu ir Ziba pasidalysite nuosavybę“. – ³¹ „Tegu jis ir visą pasiima, – tarė Mefi-Bošetas karaliui, – nes mano viešpats karalius sugrįžo saugus į savo rūmus“.

Dovydas ir Barzilajis

³² Gileadietis Barzilajis buvo atėjęs iš Rogelimų. Jis paėjo su karaliumi iki Jordano, norėdamas jį palydėti per Jordaną. ³³ Barzilajis buvo labai senas, – turėjo aštuoniasdešimt metų, – ir buvo aprūpinęs karalių maistu, jam būnant Mahanajimuose, nes jis buvo labai turtingas žmogus. ³⁴ Karalius tarė Barzilajui: „Pereik upę su manimi, aš pasirūpinsiu tavimi senatvėje, priglausiu pas save“. ³⁵ Bet Barzilajis karaliui atsakė: „Kiek metų man dar likę gyventi, kad eičiau su karaliumi į Jeruzalę? ³⁶ Nūnai man aštuoniasdešimt metų. Argi aš galiu atskirti, kas gera ir kas pikta? Argi begali tavo tarnas skonėtis, ką jis valgo ir ką geria? Argi aš dar galiu klausytis dainuojančių vyrų ir moterų? Kam gi tad turėtų tavo tarnas dar apsunkinti savo viešpatį karalių? ³⁷ Tavo tarnas vos galėtų pereiti Jordaną su karaliumi! Už ką turėtų karalius man teikti tokį dosnų atlygį? ³⁸ Prašyčiau leisti savo tarnui grįžti, kad galėtų mirti savo mieste, arti savo tėvo ir motinos kapų. Bet štai tavo tarnas Chimhamas.^[i4] Tepereina jis upę su mano viešpačiu karaliumi! Daryk jam, kas gera tavo akyse“. ³⁹ Karalius atsakė: „Chimhamas pereis upę su manimi, ir aš darysiu jam, kas gera tavo akyse. Ko tik tu iš manęs nori, aš ir tau padarysiu!“ ⁴⁰ Visi žmonės perėjo Jordaną. Karalius, pasiruošus pereiti upę, pabučiavo Barzilajį ir su juo atsisveikino. Tada Barzilajis sugrįžo į savo namus. ⁴¹ O karalius nuėjo Gilgalo link, ir Chimhamas ėjo su juo. Visi^[i5] Judo giminės kareiviai ir pusė Izraelio kariuomenės palydėjo karalių per upę.

Judas ir Izraelis ginčijasi dėl karaliaus

^42 [i6]Visi Izraelio vyrai atėjo pas karalių. „Kodėl, – klausė jie karalių, – mūsų broliai, Judo giminės vyrai, užvaldė tave, pervedė per Jordaną karalių ir jo šeimyną drauge su visais Dovydo vyrais?“ ⁴³ Judo vyrai Izraelio vyrams atsakė: „Todėl, kad karalius yra mūsų artimas giminaitis. Kodėl tad dėl to pykstate? Ar mes suvalgėme ką nors, kas priklauso karaliui? Ar davė jis mums kokių dovanų?“ ⁴⁴ O Izraelio vyrai Judo vyrams sakė: „Mes turime dešimt dalių karaliuje ir Dovyde mes turime daugiau už jus! Kodėl tad su mumis nesiskaitote? Argi ne mes pirmieji siūlėme, kad mūsų karalius būtų grąžintas?“. Betgi Judo vyrų žodžiai buvo aršesni už Izraelio vyrų žodžius.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>