BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 09 20 Trečiad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Antroji Samuelio knygaSkyrius: 18

 Antroji Samuelio knyga
  
2 Sam 18

Pasiruošimas mūšiui

1 Tada Dovydas padarė su juo esančių pajėgų apžiūrą, paskirdamas joms tūkstantininkus ir šimtininkus. 2 Dovydas padalijo kariuomenę į tris dalis: vieną trečdalį pavedė Joabui, kitą – Abišajui, Joabo broliui Zerujos sūnui, ir trečią – Itajui Gatiečiui. Karalius kareiviams kalbėjo: „Ir aš pats su jumis žygiuosiu“.- 3 „Tu nežygiuosi į mūšį, – atsakė kareiviai, – nes jei mes ir bėgtume, jei net pusė iš mūsų žūtų, likusieji į mus dėmesio nekreips. O tu atstoji dešimt tūkstančių tokių kaip mes! Todėl tau geriau iš miesto mums padėti“. 4 Karalius jiems atsakė: „Darysiu, kas jums atrodo geriausia“. Karalius tad stovėjo prie miesto vartų šono, kai kariuomenė išžygiavo būriais po šimtą ir po tūkstantį. 5 [i1]Joabui, Abišajui ir Itajui karalius įsakė, tardamas: „Manęs dėlei elkitės švelniai su jaunuoju Absalomu“. Visi kareiviai girdėjo karalių, duodantį įsakymą visiems savo didžiūnams apie Absalomą.

6 Kariuomenė tad išėjo į lauką prieš Izraelį. Mūšis vyko Efraimo miške. 7 Ten Izraelio pajėgos buvo Dovydo šalininkų nugalėtos, tą dieną įvyko didelės skerdynės – žuvo dvidešimt tūkstančių vyrų. 8 Mūšis pasklido po tą visą sritį; tą dieną miškas surijo daugiau aukų negu kalavijas.

Absalomo mirtis

9 Absalomas netikėtai susidūrė su Dovydo šalininkais. Absalomas jojo ant savo mulo, ir jo mulas palindo po didžiulio ąžuolo šakų raizginiu. Jo galva įkliuvo į ąžuolą, jis likosi kaboti tarp dangaus ir žemės, o mulas, ant kurio jis sėdėjo, nuėjo sau. 10 Vienas iš vyrų, tai pamatęs, pranešė Joabui: „Ką tik mačiau Absalomą, pakibusį po ąžuolu“. 11 Joabas tam pranešusiam vyrui tarė: „Žiūrėk! Kodėl tad neprismeigei jo ten prie žemės? Aš būčiau tau davęs dešimt sidabrinių šekelių ir diržą“. 12 Bet tas vyras Joabui atsakė: „Netgi jei rankoje jausčiau svorį tūkstančio sidabrinių šekelių, prieš karaliaus sūnų rankos nekelčiau, nes karalius mums girdint įsakė tau, Abišajui ir Itajui: 'Manęs dėlei saugokite jaunąjį Absalomą!' 13 Net jeigu ir būčiau susiviliojęs, nuo karaliaus nėra nieko paslėpta, tuomet tu būtumei laikęsis nuošaliai“. – 14 „Su tavimi negaliu aš taip laiko gaišinti!“ – atsakė Joabas. Pasiėmęs tris ietis į ranką, įsmeigė jas į dar gyvo Absalomo, kabančio po ąžuolu, širdį. 15 Paskui dešimt jaunų Joabo ginklanešių, apsupę Absalomą, puolė ir užmušė jį.

16 Tada Joabas papūtė ragą, ir kareiviai izraeliečių toliau nebesivijo, nes Joabas sulaikė kareivius. 17 Paėmę Absalomą, jie įmetė jį į gilią duobę miške ir sukrovė ant jo labai didelę krūvą akmenų. Tuo tarpu visi izraeliečiai pabėgo į savo namus.

18 [i2]Absalomas, dar gyvas būdamas, buvo padirbęs ir pasistatęs sau paminklą, esantį Karaliaus slėnyje. „Neturiu sūnaus, – sakė jis, – kas išlaikytų mano vardo atminimą“. Paminklą pavadino savo vardu, užtat ir šiandien jis vadinamas Absalomo paminklu.

Dovydui pranešama apie Absalomo mirtį

19 Zadoko sūnus Ahimaazas tarė: „Prašyčiau leisti man nubėgti ir nunešti žinią karaliui, kad VIEŠPATS išlaisvino jį iš priešų rankos“. 20 Bet Joabas jam kalbėjo: „Šiandien žinios tu neneši. Kada nors kitą dieną galėsi nešti žinią, bet šiandien to nedarysi, nes mirė karaliaus sūnus!“ 21 Tuomet Joabas tarė vienam kušitui:[i3] „Eik ir pranešk karaliui, ką matei“. Kušitas nusilenkė Joabui ir nubėgo. 22 O Zadoko sūnus Ahimaazas vėl tarė Joabui: „Trūks plyš, prašau leisti ir man bėgti paskui kušitą“. Joabas kalbėjo: „Kam gi tau bėgti, mano sūnau? Atlygio negausi už žinią!“ – 23 „Trūks plyš, – užsispyręs jis tvirtino, – aš bėgsiu“. – „Tai bėk!“ – tarė Joabas. Tada Ahimaazas nubėgo Lygumos keliu ir aplenkė kušitą.

24 O Dovydas sėdėjo tarp dvejų vartų. Sargybinis buvo palipęs ant vartų stogo prie miesto sienos. Jis dairėsi ir pamatė vyrą, bėgantį vieną. 25 Sargybinis sušuko ir pranešė karaliui. Karalius tarė: „Jei jis vienas, tai jo lūpose žinia“. Jam artėjant, 26 sargybinis pamatė kitą bėgantį vyrą ir pašaukė nuo vartų, tardamas: „Štai dar kitas vyras bėga vienas!“ Karalius tarė: „Ir šis atneša žinią“. 27 O sargybinis tarė: „Man regis, kad pirmasis bėga, kaip bėga Zadoko Ahimaazas“. Karalius atsakė: „Jis yra geras vyras ir su gera žinia ateina“.

28 Ahimaazas šaukė karaliui: „Ramybė!“ Parpuldamas kniūbsčia prieš karalių veidu ant žemės, jis tarė: „Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris atidavė vyrus, pakėlusius ranką prieš mano viešpatį karalių“. 29 Karalius klausė: „Ar mano vaikas Absalomas sveikas?“ Ahimaazas atsakė: „Joabui išsiunčiant tavo tarną, mačiau didelį sąmyšį, bet kas ten vyko, aš nežinau“. 30 „Paėjėk į šalį ir palauk čia“, – tarė jam karalius. Jis tad paėjėjo ir ten laukė.

31 Kaip tik tuo metu atėjo kušitas. „Gera žinia mano viešpačiui karaliui, – tarė kušitas, – nes šiandien VIEŠPATS apgynė tave nuo visų, kurie buvo sukilę prieš tave!“ – 32 „Ar sveikas mano vaikas Absalomas?“ – klausė kušitą karalius. „Teįvyksta taip, kaip tam jaunuoliui, visiems mano viešpaties karaliaus priešams ir visiems, maištaujantiems prieš tave ir siekiantiems pikta!“

  
Išnašos:
12 Sam 18,5: Nepaisant įžūlaus Absalomo elgesio, Dovydas savo sūnų mylėjo ir norėjo, kad jis išliktų gyvas mūšyje. Žr. Lk 15,11-32.
22 Sam 18,18: Pareiškimas, kad Absalomas neturėjo sūnų, regis, nesiderina su jo šeimos aprašymu. Žr. 2 Sam 14,27. Paminklas, nūdien stovintis Kidrono slėnyje, paprastai vadinamas Absalomo kapu, yra helenistinio ar romėniško laikotarpio ir neturi nieko bendra su Absalomo paminklu.
32 Sam 18,21: ... vienam kušitui: etiopui vergui. Žr. Jer 13,23; 38,7; 39,16-18.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Antroji Samuelio knygaSkyrius: 18