Hušajis suardo Ahitofelio planą

^1 [i1]Be to, Ahitofelis tarė Absalomui: „Leisk man išsirinkti dvylika tūkstančių vyrų ir leistis šiąnakt į žygį vytis iš paskos Dovydą. ² Aš jį pasivysiu nuvargusį ir nuleidusį rankas, įvarysiu jam klaiką. Kai visi su juo esantieji žmonės pabėgs, užmušiu tik karalių. ³ Tada visą tautą sugrąžinsiu tau tartum nuotaką, grįžtančią pas savo vyrą. Tu tik vieno žmogaus gyvasties tetroški, kad visa tauta būtų taikoje“. ⁴ Patarimas patiko Absalomui ir visiems Izraelio seniūnams.

⁵ Tada Absalomas tarė: „Prašyčiau pašaukti ir architą Hušajį, kad galėtume išgirsti, ką jis pasakys“. ⁶ Hušajui atėjus pas Absalomą, Absalomas jam tarė: „Šitaip kalbėjo Ahitofelis. Ar darysime, kaip jis pataria? Jeigu ne, ką tu sakai?“ – ⁷ „Šį kartą patarimas, kurį davė Ahitofelis, nėra geras“, – atsakė Hušajis Absalomui. ⁸ Hušajis tęsė: „Tu žinai, kad tavo tėvas ir jo vyrai yra narsūs galiūnai. Jie įniršę kaip meška, netekusi savo jauniklių. Be to, tavo tėvas prityręs kare ir nakties nepraleis su kareiviais. ⁹ Tikėk manimi, net dabar jis yra pasislėpęs kur nors oloje ar kokioje kitoje vietoje. Ir jei kas nors iš mūsų kareivių kristų per pirmą puolimą, kas tik apie tai išgirs, sakys: 'Absalomo kariuomenė buvo išskersta'. ¹⁰ Tada net narsus kareivis, kurio širdis yra tarsi širdis liūto, nutirps iš baimės, nes visas Izraelis žino, kad tavo tėvas galiūnas ir su juo esantys kareiviai narsūs vyrai. ¹¹ Todėl aš patariu, kad visas Izraelis nuo Dano ligi Beer-Šebos – toks gausus kaip jūros smiltys – būtų sutelktas prie tavęs ir tu pats žygiuotumei į mūšį. ¹² Taip tad mes užpulsime jį, kad ir kur jis būtų, ir krisime ant jo, kaip rasa kad krinta ant žemės. Nė vienas jų neišliks gyvas – nei jis pats, nei joks su juo esantis vyras. ¹³ O jei jis pasitrauktų kur nors į miestą, tada visas Izraelis atsineš virves prie to miesto ir tol vilks jo akmenis į slėnį, kol neliks ten net akmenėlio“. ¹⁴ Absalomas ir visas Izraelis sutiko, kad archito Hušajo patarimas buvo geresnis už Ahitofelio patarimą. VIEŠPATS buvo nusprendęs paversti niekais gudrų Ahitofelio patarimą tam, kad VIEŠPATS atneštų Absalomui nelaimę.

Dovydui pranešama apie planą

¹⁵ Tada Hušajis pasakė kunigams Zadokui ir Abjatarui: „Taip ir taip patarė Ahitofelis Absalomui ir Izraelio seniūnams. Taip ir taip aš patariau. ¹⁶ Dabar tad tučtuojau pasiųskite žodį Dovydui: 'Nenakvok prie perėjų į dykumą, bet tuojau pat pereik. Kitaip karalius ir su juo esantys žmonės bus sunaikinti'“. ¹⁷ Jonatanas ir Ahimaazas laukė prie En-Rogelio.^[i2] Tarnaitė nueidavo ir nunešdavo jiems žodį, o jie savo ruožtu nueidavo ir nunešdavo žodį Dovydui, nes patys nedrįso pasirodyti ir įeiti į miestą. ¹⁸ Bet vienas vaikinas juos pamatė ir pranešė Absalomui. Juodu tad tučtuojau pakilo ir nuskubėjo į Bahurimus,^[i3] prie namų vieno žmogaus, turinčio kieme šulinį, ir į jį nusileido. ¹⁹ O to vyro žmona, paėmusi dangalą, užklojo juo šulinio angą ir taip apskleidė jį grūdais, kad nebūtų galima pastebėti. ²⁰ Absalomo tarnai, atėję pas moterį prie namų, klausė: „Kur yra Ahimaazas ir Jonatanas?“ Moteris jiems atsakė: „Jiedu prieš valandėlę praėjo ir nuėjo upės link“. Paieškoję jų ir neradę, jie sugrįžo į Jeruzalę.

²¹ Vos jiems nuėjus, Ahimaazas ir Jonatanas, išlipę iš šulinio, nuėjo pranešti Dovydui. Dovydui jie sakė: „Pakilk! Tučtuojau pereik upę, nes tokį ir tokį patarimą prieš jus davė Ahitofelis“. ²² Dovydas tad ir visi su juo buvusieji žmonės tuojau pat leidosi į kelionę ir perėjo Jordaną. Auštant nebuvo likę nė vieno, neperėjusio Jordaną.

^23 [i4]Ahitofelis, matydamas, kad jo patarimo nepaisoma, pasibalnojo savo asilą ir išjojo namo į savo miestą. Sutvarkęs savo namų reikalus, jis pasikorė. Ahitofelis buvo palaidotas savo tėvo kape.

Absalomas vejasi Dovydą

²⁴ Dovydas buvo pasiekęs Mahanajimus, kai Absalomas ir visi su juo esantieji Izraelio vyrai perėjo Jordaną. ²⁵ Absalomas buvo paskyręs kariuomenės vadu Amasą^[i5] vietoj Joabo. Amasa buvo sūnus izraeliečio, vardu Itra, kuris buvo paėmęs žmona Nahašo dukterį Abigalę, Joabo motinos Zerujos seserį. ²⁶ Izraeliečiai ir Absalomas pasistatė stovyklą Gileado žemėje.

²⁷ Dovydui pasiekus Mahanajimus, Nahašo sūnus Šobis iš Rabat- Amono, Amielio sūnus Machiras iš Lo-Debaro ir Gileadietis Barzilajis iš Rogelimų ²⁸ atgabeno guolių, dubenų ir molinių indų; taip pat ir kviečių, miežių, miltų, pagruzdintų grūdų, pupelių ir lęšių; ²⁹ medaus ir varškės, avių ir sūrio iš kaimenės Dovydui ir su juo esantiems žmonėms valgyti. Jie sakė sau: „Dykumoje žmonės tikriausiai alkani, išvargę ir kenčia troškulį“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>