| 2 Sam 16 | Dovydas ir Ziba 1 [i1]Dovydui paėjėjus šiek tiek anapus viršūnės, jį pasitiko Mefi-Bošeto tarnas Ziba su pora pabalnotų asilų, apkrautų dviem šimtais kepalų duonos, šimtu razinų kekių, šimtu vasarinių vaisių ir vynmaišiu vyno. 2 Karalius Zibos klausė: „Ką darysi su jais?“ Ziba atsakė: „Asilai karaliaus namiškiams joti, duona ir vasaros vaisiai vaikinams valgyti, o vynas dykumoje nuvargusiems atsigerti“. – 3 „O kur yra tavo šeimininko sūnus?“ – paklausė karalius. „Jis lieka Jeruzalėje, – atsakė Ziba, – nes jis sako: 'Šiandien Izraelio namai sugrąžins mano senelio karalystę man'“. 4 Karalius tad Zibai tarė: „Visa, kas priklauso Mefi-Bošetui, nuo dabar yra tavo“.- „Aš puolu kniūbsčia! – tarė Ziba. – Leisk man rasti malonę tavo akyse, mano viešpatie karaliau!“ Šimejis keikia Dovydą 5 Karaliui atėjus į Bahurimus, išėjo iš ten žmogus, vardu Šimejis, Geros sūnus, iš to paties klano kaip Sauliaus šeima, šaukdamas keiksmą po keiksmo. 6 Jis mėtė į Dovydą ir visus karaliaus Dovydo dvariškius akmenimis, nors visi kareiviai ir galiūnai buvo jo dešinėje ir kairėje. 7 Šimejis keikė, šaukdamas: „Išeik! Išeik! Žmogžudy! Niekše! 8 VIEŠPATS keršija tau už visą išlietą namų kraują. Sauliaus, kurio vietoje karaliavai, VIEŠPATS atiduoda karalystę į tavo sūnaus Absalomo rankas. Tikėk manimi, nelaimė užgriuvo tave, nes esi žmogžudys!“ 9 Zerujos sūnus Abišajis tarė karaliui: „Kodėl šis stimpantis šuva turėtų keikti mano viešpatį karalių? Leisk man nueiti ir nukirsti jam galvą“. 10 Bet karalius atsakė: „Kas man ir jums, Zerujos sūnūs? Jeigu jis keikia tik dėl to, kad VIEŠPATS jam pasakė: 'Keik Dovydą!' – kas galėtų sakyti: 'Kodėl tu taip darei?'“ 11 Dovydas kalbėjo Abišajui ir visiems savo dvariškiams: „Štai, jei mano sūnus, gimęs iš manęs, ieško kaip atimti man gyvastį, juo labiau gali nūn benjaminaitis! Palikite jį ramybėje ir leiskite jam keikti, nes VIEŠPATS jam įsakė tai daryti. 12 Galbūt VIEŠPATS pažvelgs į mano skausmą ir VIEŠPATS man atlygins geru už jo šiandien ištartus keiksmus“. 13 Dovydas ir jo vyrai ėjo toliau savo keliu, o Šimejis ėjo kalvos šonu priešais jį, keikdamas, svaidydamas jį akmenimis ir mėtydamas žemėmis. 14 Karalius ir visi su juo esantieji kareiviai pasiekė Jordaną nuvargę. Ten jie sustojo atgaivai. Hušajis įsiteikia Absalomui 15 Tuo tarpu Absalomas ir visi žmonės, Izraelio vyrai, atvyko į Jeruzalę. Ahitofelis buvo su juo. 16 Kai Dovydo draugas architas Hušajis atėjo pas Absalomą, jis tarė Absalomui: „Tegyvuoja karalius! Tegyvuoja karalius!“ 17 Bet Absalomas Hušajui kalbėjo: „Ar tai tokia tavo ištikimybė savo draugui? Kodėl tu nėjai su savo draugu?“ 18 Hušajis Absalomui atsakė. „Aš nėjau, – tarė Hušajis, – nes tam, kurį VIEŠPATS, visi šie žmonės ir visi Izraelio vyrai išsirinko, tam aš priklausau ir su juo būsiu! 19 Be to, kam aš turėčiau tarnauti, jei ne Dovydo sūnui? Kaip aš tarnavau tavo tėvui, taip aš tau tarnausiu“. Absalomas ir Dovydo sugulovės 20 [i2]Tada Absalomas tarė Ahitofeliui: „Apsvarstykite, ką mums reikia daryti?“ 21 Ahitofelis Absalomui atsakė: „Sueik su savo tėvo sugulovėmis, jo paliktomis rūpintis rūmais, kad visas Izraelis išgirstų, jog tu išdrįsai užsitraukti savo tėvo pyktį, ir sustiprėtų visų tave remiančių rankos“. 22 Ant rūmų stogo Absalomui buvo pastatyta palapinė, ir Absalomas suėjo su savo tėvo sugulovėmis viso Izraelio akyse. 23 Tomis dienomis Ahitofelio duotas patarimas buvo priimamas tarsi iš Dievo gautas žodis; taip vertino bet kokį Ahitofelio patarimą ir Dovydas, ir Absalomas. |
