| 2 Sam 15 | Absalomo intrigos 1 [i1]Ilgainiui Absalomas įsigijo vežimą bei žirgų ir penkiasdešimt vyrų palydai pirma jo bėgti. 2 Absalomas keldavosi anksti ir stodavosi prie kelio į miesto vartus. Kada tik žmogus turėdavo bylą, kuriai reikėjo karaliaus nuosprendžio, Absalomas šaukdavo, klausdamas: „Iš kurio miesto esi?“ O pastarajam atsakius: „Tavo tarnas yra iš tokios ir tokios Izraelio giminės“, – 3 Absalomas sakydavo: „Štai tavo ieškiniai yra geri ir tikri, bet nėra nė vieno, kas karaliaus vardu tave išklausytų“. 4 Absalomas dar pridurdavo: „O, kad aš būčiau teisėjas šioje šalyje! Tada kiekvienas galėtų ateiti pas mane su byla ar reikalu, ir aš padaryčiau jam nuosprendį“. 5 Kada tik koks žmogus prieidavo išreikšti jam pagarbos, Absalomas ištiesdavo jam ranką, apkabindavo jį ir pabučiuodavo. 6 Taip Absalomas darydavo kiekvienam izraeliečiui, atėjusiam pas karalių į teismą. Tuo būdu Absalomas pavergė visų Izraelio žmonių širdį. Absalomo sąmokslas Hebrone 7 [i2]Baigiantis ketvirtiems metams, Absalomas tarė karaliui: „Prašyčiau leisti man vykti į Hebroną ir ištesėti įžadą, kurį esu padaręs VIEŠPAČIUI. 8 Tavo tarnas, būdamas Aramo Gešure, padarė įžadą: 'Jei VIEŠPATS iš tikrųjų parves mane į Jeruzalę, pagarbinsiu VIEŠPATĮ Hebrone'“. – 9 „Eik ramybėje!“ – tarė jam karalius. 10 O Absalomas išsiuntė slapta pasiuntinius į visas Izraelio gimines pasakyti: „Kai tik išgirsite rago balsą, šaukite: 'Absalomas tapo karaliumi Hebrone!'“ 11 Du šimtai vyrų iš Jeruzalės lydėjo Absalomą. Jie buvo pakviesti svečiai ir ėjo garbingai, nieko nežinodami. 12 Atnašaudamas aukas, Absalomas pasiuntė pašaukti Gilonietį Ahitofelį, Dovydo patarėją iš Gilo miesto. Sąmokslas stiprėjo, ir prie Absalomo būrėsi vis daugiau ir daugiau žmonių. Dovydas bėga iš Jeruzalės 13 Pasiuntinys atėjo pas Dovydą ir tarė: „Izraeliečių širdis palinko į Absalomą“. 14 Tada Dovydas visiems savo dvariškiams, buvusiems su juo Jeruzalėje, tarė: „Bėkime tuojau pat, kitaip nė vienas iš mūsų neišsigelbės nuo Absalomo. Skubėkite! Kitaip jis mus pasivys, atneš mums pražūtį, o miestą sunaikins kalaviju“. 15 Karaliaus dvariškiai karaliui kalbėjo: „Tavo tarnai yra pasirengę daryti visa, ką tik viešpats mūsų karalius nutars“. 16 Karalius leidosi į kelionę, lydimas visos savo šeimynos, išskyrus dešimt sugulovių, kurias karalius paliko rūpintis rūmais. 17 Karalius tad leidosi į kelionę, lydimas visų dvariškių, ir jie sustojo prie paskutinių namų. 18 Visi dvariškiai praėjo pro jį: visi cheretitai bei peletitai ir visi gatiečiai – šeši šimtai vyrų, kurie buvo atlydėję jį iš Gato, – praėjo pro karalių. 19 Tada karalius tarė Gatiečiui Itajui: „Kam gi tau reikia eiti su mumis? Eik atgal ir pabūk su naujuoju karaliumi, nes tu juk esi svetimšalis ir tremtinys iš savo namų. 20 Tik vakar tu atkeliavai, nejau šiandien aš galiu priversti tave klajoti su mumis, kai pats turiu eiti tik ten, kur galiu? Eik atgal ir pasiimk su savimi savuosius. Teparodo tau VIEŠPATS tikrai ištikimą meilę“. 21 Bet Itajis karaliui atsakė: „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas mano viešpats karalius, kur tik bus mano viešpats karalius, ten bus ir tavo tarnas – ar mirčiai, ar gyvenimui“. 22 Dovydas Itajui tarė: „Tad eik ir žygiuok!“ Itajis Gatietis praėjo drauge su visais savo vyrais ir visais su juo esančiais mažyliais. 23 Žmonėms praeinant, visi gyventojai verkė balsu. Karalius perėjo per Kidrono slėnį,[i3] ir visi žmonės ėjo toliau keliu dykumos link. Dovydas ir kunigai 24 [i4]Atėjo Abjataras, pasirodė ir Zadokas drauge su visais levitais, nešusiais Dievo Sandoros Skrynią. Dievo Skrynią jie padėjo ant žemės, kol praėjo visi iš miesto išėjusieji žmonės. 25 Tada karalius tarė Zadokui: „Parnešk Dievo Skrynią atgal į miestą. Jei rasiu malonę VIEŠPATIES akyse, jis parves mane atgal ir leis man pamatyti ir ją, ir jos buveinę. 26 Betgi jei jis sakytų: 'Tu man nepatinki', – tikėk manimi, aš esu pasiruošęs. Tedaro jis su manimi, kas gera jo akyse!“ 27 Karalius kunigui Zadokui kalbėjo: „Ar supranti? Grįžk į miestą ramybėje, tu ir Abjataras drauge su savo dviem sūnumis – tavo sūnumi Ahimaazu ir Abjataro sūnumi Jonatanu. 28 Štai aš palūkuriuosiu prie perėjos į dykumą, kol ateis iš jūsų žodis“. 29 Tad Zadokas ir Abjataras parnešė Dievo Skrynią atgal į Jeruzalę ir ten pasiliko. 30 Tuo tarpu Dovydas lipo Alyvų kalno šlaitu. Lipdamas verkė. Galva buvo uždengta, ir ėjo basas. Ir visi žmonės, esantieji su juo, apsidengė galvas ir lipdami verkė. 31 Dovydui buvo pranešta, kad Ahitofelis esąs su Absalomu tarp sąmokslininkų. „VIEŠPATIE, – meldėsi Dovydas, – prašau paversti niekais Ahitofelio patarimą!“ Dovydas ir Hušajis 32 Dovydui pasiekus kalno viršūnę, kur Dievas būdavo garbinamas, architas Hušajis atėjo jo pasitikti perplėštu drabužiu ir žemėmis apsibarstęs galvą. 33 Dovydas jam tarė: „Jei eitum su manimi, tu būtum man našta. 34 Bet jei tu grįžtum į miestą ir sakytum Absalomui: 'Aš būsiu tavo tarnas, o karaliau! Kaip anksčiau buvau tavo tėvo tarnas, taip dabar būsiu tavo', – tada tu niekais paverstum Ahitofelio patarimą. 35 Kunigai Zadokas ir Abjataras ten bus su tavimi. Tad visa, ką girdėsi karaliaus rūmuose, pasakyk kunigams Zadokui ir Abjatarui. 36 Du jų sūnūs – Zadoko sūnus Ahimaazas ir Abjataro sūnus Jonatanas – bus ten su tavimi. Per juos praneši man visa, ką išgirsi“. 37 Taip Dovydo draugas Hušajis pasiekė miestą tuo metu, kai Absalomas įėjo į Jeruzalę. |
