¹ Zerujos sūnus Joabas jautė, kad karaliaus širdis palanki Absalomui. Joabas tad ² pasiuntė į Tekoą žmones, kad atvestų iš ten išmintingą moterį. „Prašyčiau apsimesti, kad tau gedulas, – jai tarė, – apsivilk gedulo drabužiais ir nesitepk aliejumi. Elkis, kaip elgiasi moteris, ilgą laiką gedinti mirusio. ³ Nueik pas karalių ir taip jam kalbėk“. Ir Joabas nurodė jai, ką sakyti.

⁴ Tekoietė moteris, atėjusi pas karalių, puolė veidu žemėn, išreikšdama pagarbą, ir tarė: „Karaliau, gelbėk!“ ⁵ Karalius jos klausė: „Kokia tavo bėda?“ Ji atsakė: „Deja man! Esu našlė. Mano vyras yra miręs. ⁶ Tavo tarnaitė turėjo du sūnus. Jiedu susimušė laukuose ir, kadangi ten nebuvo kas juos perskirtų, vienas jų smogė savo broliui ir jį užmušė. ⁷ Tikėk manimi, visas klanas yra sukilęs prieš tavo tarnaitę. Jie reikalauja: 'Duok šen vyrą, užmušusį savo brolį, kad jį užmuštume už gyvastį brolio, kurį jis užmušė. Mes turime ir įpėdinį^[i1] sunaikinti!' Taip jie užgesins man paskutinę likusią žariją,^[i2] nepalikdami mano vyrui nei vardo, nei likučio ant žemės veido“.

⁸ Karalius moteriai tarė: „Eik namo. Aš duosiu įsakymą tavo labui“. ⁹ O tekoietė moteris karaliui atsakė: „Mano viešpatie karaliau, tekrinta kaltė ant manęs ir mano protėvių namų! Karalius ir jo sostas tebūna nekalti!“ ¹⁰ Karalius pridūrė: „Jei kas tau ką nors daugiau sakytų, atvesk jį pas mane. Tavęs jis daugiau niekad nepalies“. ¹¹ Tada ji atsakė: „Prašyčiau karalių turėti mintyje VIEŠPATĮ, savo Dievą, kad kraujo keršytojas nepadarytų didesnės žalos ir mano sūnaus neužmuštų“. Jis atsakė: „Kaip gyvas VIEŠPATS, nuo tavo sūnaus galvos nė vienas plaukas nenukris ant žemės“.

¹² Tada moteris tarė: „Prašyčiau leisti savo tarnaitei dar šį tą pasakyti mano viešpačiui karaliui“. – „Kalbėk!“ – jis tarė. ¹³ Moteris kalbėjo: „Kodėl tad sumanei tokį dalyką prieš Dievo tautą? Juk, duodamas tokį nuosprendį, karalius pasmerkia patį save, nes nesugrąžina namo savo ištremto sūnaus. ¹⁴ Iš tikrųjų visi turime mirti ir esame tarsi išpiltas ant žemės vanduo, kurio vėl susemti neįmanoma. Bet Dievas gyvasties neatims; jis suras būdą nelaikyti tremtinio amžinai ištremto nuo savo Artumo. ¹⁵ Nūn tad atėjau kalbėti apie šį dalyką karaliui, savo valdovui, dėl to, kad žmonės mane išgąsdino. Tavo tarnaitė pamanė: 'Kalbėsiu karaliui. Galbūt karalius įvykdys savo tarnaitės prašymą. ¹⁶ Nes karalius išklausys ir išvaduos savo tarnaitę iš rankų žmogaus, norinčio atkirsti ir mane, ir mano sūnų nuo Dievo palikimo'. ¹⁷ Tavo tarnaitė pamanė: 'Mano viešpaties karaliaus žodis suteiks man ramybę', – nes mano viešpats karalius yra kaip Dievo angelas, suprantantis visa – gera ir pikta. Tebūna su tavimi VIEŠPATS, tavo Dievas!“

¹⁸ Atsakydamas karalius moteriai tarė: „Nūn nenuslėpk nieko, ko aš tavęs klausiu!“ Moteris jam atsakė: „Teklausia mano viešpats karalius“. ¹⁹ Karalius klausė: „Ar tik nebus čia Joabas pridėjęs savo rankos?“ Atsakydama moteris tarė: „Kaip tu gyvas, mano viešpatie karaliau, niekas negali pasukti nei į dešinę, nei į kairę nuo to, ką mano viešpats karalius pasakė. Taip, tavo tarnas Joabas yra tas, kuris man įsakė. Jis yra tas, kuris įdėjo šiuos visus žodžius į tavo tarnaitės lūpas. ²⁰ Norėdamas pakeisti dalyko eigą, tavo tarnas Joabas tai padarė. Bet mano viešpats yra taip išmintingas kaip Dievo angelas ir žino visa, kas vyksta žemėje“.

Absalomas sugrįžta iš Gešuro

²¹ Tada Dovydas tarė Joabui: „Tikėk manimi, aš tai padarysiu. Eik tad parvesti mano jaunuolį Absalomą“. ²² Joabas puolė veidu žemėn ir išreiškė pagarbą. Palaiminęs karalių, jis tarė: „Šiandien tavo tarnas suprato, kad rado malonę tavo akyse, viešpatie karaliau, nes karalius įvykdė savo tarno prašymą“. ²³ Joabas tuojau pat leidosi į kelionę ir, nuvykęs į Gešurą, parvedė Absalomą į Jeruzalę. ²⁴ Karalius tarė: „Teeina tiesiai į savo namus. Mano veido jis nematys“. Absalomas tad nuėjo tiesiai į savo namus, karaliaus veido nepamatęs.

²⁵ Visame Izraelyje nebuvo kito vyro, kurio grožiu buvo taip labai žavimasi, kaip Absalomas. Nuo kojų padų iki viršugalvio jis neturėjo jokio trūkumo. ^26 [i3]Kai jis kirpdavosi plaukus, – o juos kirpti jis turėjo kasmet, nes plaukai būdavo jam per sunkūs, – jo galvos plaukai sverdavo du šimtus šekelių karališkuoju svarsčiu. ²⁷ Absalomui gimė trys sūnūs ir viena duktė, vardu Tamara. Ji buvo graži moteris.

Dovydas atleidžia Absalomui

²⁸ Absalomas išgyveno dvejus metus Jeruzalėje, nesirodydamas karaliui į akis. ²⁹ Tada Absalomas pasišaukė Joabą, norėdamas pasiųsti jį pas karalių. Bet Joabas nenorėjo pas jį eiti. Absalomas pašaukė jį antrą kartą, bet Joabas eiti nenorėjo. ³⁰ Tada Absalomas savo tarnams tarė: „Štai Joabo laukas yra šalia mano. Ten jo miežiai. Nueikite ir padekite!“ Absalomo tarnai tad lauką padegė. ³¹ Joabas tučtuojau atskubėjo pas Absalomą į namus ir jam tarė: „Kodėl tavo tarnai padegė mano lauką?“ – ³² „Štai, – atsakė Absalomas Joabui, – aš siunčiau tau žodį, kad ateitumei pas mane. Aš norėjau pasiųsti tave pas karalių, kad už mane pasakytum: 'Kam gi aš parėjau iš Gešuro? Jei ten dar būčiau, man būtų geriau. Už tai dabar tebūna leista man pasirodyti karaliaus akivaizdoje, ir jei esu kaltas, tenubaudžia mane mirtimi!'“ ³³ Joabas nuėjo pas karalių ir jam pranešė. Absalomą karalius pasišaukė. Taigi jis atėjo pas karalių ir puolė kniūbsčia veidu ant žemės prieš karalių. Karalius Absalomą pabučiavo.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>