Dovydo atgaila

¹ Dievas nusiuntė pranašą Nataną pas Dovydą. Atėjęs pas jį, tarė: „Du žmonės gyveno viename mieste. Vienas buvo turtuolis, o kitas skurdžius. ² Turtuolis turėjo labai daug avių ir galvijų, ³ o skurdžius turėjo tik vieną mažą avelę, kurią jis buvo nusipirkęs. Ją buvo užauginęs, ji buvo užaugusi su juo ir jo vaikais: dalydavosi jo duonos kąsniu, gerdavo iš jo puoduko, glausdavosi jam ant kelių. Ji buvo jam kaip duktė. ⁴ Vieną dieną pas turtuolį atėjo pakeleivis. Turtuolis nenorėjo paimti vienos savo avių ar galvijų, kad pataisytų valgį pas jį atėjusiam keleiviui, bet paėmė skurdžiaus avelę ir patiekė pas jį atėjusiam svečiui“. ⁵ Dovydas, ant to žmogaus labai įširdęs, Natanui tarė: „Kaip gyvas VIEŠPATS, žmogus, kuris tai padarė, turi mirti! ⁶ Be to, už avį jis turi atsilyginti keturgubai dėl to, kad padarė tokį dalyką ir nepasigailėjo“.

⁷ Natanas Dovydui tarė: „Tu esi tas žmogus! Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Aš patepiau tave Izraelio karaliumi ir išgelbėjau tave iš Sauliaus rankos. ⁸ Atidaviau tau tavo valdovo namus bei tavo valdovo žmonas kaip nuosavybę ir atidaviau tau Izraelio bei Judo namus. Jei to būtų buvę per maža, būčiau dvigubai daugiau davęs. ⁹ Kodėl tad paniekinai VIEŠPATIES žodį ir darei, kas yra nedora jo akyse? Tu nužudei hetitą Uriją kalaviju ir paėmei jo žmoną sau žmona. Jį nužudei amoniečių kalaviju. ¹⁰ Užtat kalavijas niekad nepaliks tavo namų, nes mane paniekinai ir paėmei hetito Urijo žmoną sau žmona'. ¹¹ Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Tikėk manimi, aš sukelsiu prieš tave pikta tavo namuose. Paimsiu tavo žmonas tavo akyse, duosiu jas tavo artimui, ir jis miegos su tavo žmonomis šios saulės akivaizdoje. ¹² Tu tai padarei slapta, bet aš tai įvykdysiu viso Izraelio akyse ir viešai dienos šviesoje'“.

¹³ Dovydas tarė Natanui: „Nusidėjau VIEŠPAČIUI!“ Natanas Dovydui atsakė: „VIEŠPATS atleidžia tavo nuodėmę. Tu nemirsi. ¹⁴ Betgi tau gimęs kūdikis mirs, kadangi tai darydamas paniekinai VIEŠPATĮ^[i1]“.

¹⁵ Natanas nuėjo namo, o VIEŠPATS ištiko kūdikį, kurį buvo pagimdžiusi Batšeba, ir jis mirtinai susirgo. ¹⁶ Dovydas maldavo VIEŠPATĮ už berniuką. Dovydas nieko nevalgė ir parėjęs praleisdavo naktį gulėdamas ant žemės. ¹⁷ Rūmų seniūnai stengėsi prikalbinti jį atsikelti nuo žemės, bet jis atsisakė ir nieko su jais nevalgė. ¹⁸ Septintą dieną vaikas numirė. Dovydo tarnai bijojo jam pasakyti, kad vaikas buvo miręs, nes manė: „Mes kalbėjome jam, dar vaikui gyvam esant, bet jis nenorėjo mūsų klausyti. Kaip tad galime jam pasakyti, kad vaikas mirė? Ką nors baisaus jis gali sau pasidaryti!“ ¹⁹ Kai Dovydas pamatė, kad jo tarnai tarpusavyje kalbasi pašnabždomis, jis suprato, jog vaikas buvo miręs. Dovydas savo tarnų paklausė: „Ar vaikas numirė?“ – „Taip, numirė“, – jie atsakė.

²⁰ Tada Dovydas atsikėlė nuo žemės, išsimaudė, išsitepė ir persivilko drabužius. Nuėjęs į VIEŠPATIES Namus, puolė kniūbsčia. Paskui jis parėjo į savo rūmus. Jam paprašius, buvo padėta valgių, ir jis valgė. ²¹ O dvariškiai klausė: „Ką reiškia tai, ką tu darei? Vaikui gyvam esant, pasninkavai ir verkei, o vaikui numirus, atsikėlei ir valgai!“ ²² Jis atsakė: „Vaikui dar gyvam esant, aš pasninkavau ir verkiau, nes galvojau: 'Kas žino? Gal bus VIEŠPATS man malonus ir vaikas liks gyvas'. ²³ O dabar, jam numirus, kodėl turėčiau pasninkauti? Argi galėčiau jį vėl sugrąžinti? Aš pas jį nueisiu, bet jis pas mane nesugrįš“.

²⁴ Dovydas guodė Batšebą, savo žmoną. Nuėjęs pas ją, su ja suėjo. Ji pagimdė jam sūnų, o jis davė jam Saliamono vardą. VIEŠPATS jį mylėjo ²⁵ ir atsiuntė žodį per pranašą Nataną. Užtat dėl VIEŠPATIES Dovydas pavadino jį Jedidija.

Pasibaigia karas su Amonu

²⁶ Joabas, kovodamas su amoniečių Raba, paėmė karališkąjį miestą. ²⁷ Joabas nusiuntė pas Dovydą pasiuntinius pasakyti: „Puoliau Rabą ir jau paėmiau vandens šaltinio tvirtovę. ²⁸ Dabar tad sutelk likusius kareivius, apgulk miestą ir paimk jį. Kitaip aš pats paimsiu miestą ir mano vardu jis bus vadinamas“. ²⁹ Taigi Dovydas sutelkė visą kariuomenę ir, nužygiavęs į Rabą, apgulė jį, kovojo su juo ir paėmė jį. ³⁰ Jis nuėmė Milkomui nuo galvos karūną, sveriančią aukso talentą, su brangakmeniais. Ji buvo uždėta ant galvos Dovydui. Jis pasiėmė su savimi ir be galo daug grobio. ³¹ Išvedė iš miesto jo gyventojus ir arba pristatė juos dirbti su pjūklais, geležiniais kapliais ir geležiniais kirviais, arba pasiuntė plytų gaminti. Taip jis padarė visiems amoniečių miestams. Tada Dovydas ir visa jo kariuomenė sugrįžo į Jeruzalę.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>