| 2 Mak 7 | 1 Atsitiko, kad ir septyni broliai bei jų motina buvo suimti. Karalius, liepęs plakti rimbais ir diržais, mėgino priversti juos pasielgti prieš Dievo Įstatymą – valgyti. 20 Motina buvo ypač žavi ir verta garbingo atminimo. Tą pačią dieną ji matė savo septynis sūnus mirštančius vieną po kito ir drąsiai pakėlė jų mirtį, nes jos viltis buvo VIEŠPATYJE. 21 Kiekvieną sūnų ji drąsino jų protėvių kalba. Kupina kilnaus ryžto, jungdama moters jautrumą su vyro drąsa, jiems kalbėjo: 22 „Nežinau, kaip atėjote į gyvenimą mano įsčiose. Ne aš daviau jums gyvastį, ne aš suteikiau jums gyvybės alsavimą, ne aš daviau jūsų sąnariams išvaizdą. 23 Kadangi pasaulio Kūrėjas suteikė kiekvienam išvaizdą ir nustatė visų daiktų pradžią, jis savo gailestingumu duos jums vėl gyvastį ir gyvybės alsavimą, nes jūs dabar užmirštate save dėl jo Įstatymo“. 24 Antiochas jautė, kad į jį žiūrima su panieka. Priekaištingas balsas pažadino jo priešiškumą. Jauniausiajam broliui dar tebesant gyvam, Antiochas kreipėsi į jį ne tik žodžiais, bet ir žadėjo su priesaikomis, kad padarysiąs jį turtingą ir laimingą, jeigu jis atsisakytų protėvių gyvenimo būdo, kad paskirsiąs jį savo Bičiuliu ir pavesiąs jam tvarkyti viešuosius reikalus. 25 Jaunuoliui visiškai nekreipiant į jį dėmesio, karalius pasišaukė motiną ir ragino ją, kad patartų jaunuoliui gelbėtis. 26 Karaliui ilgokai ją raginus, galop ji sutiko įtikinti savo sūnų. 27 Pasilenkusi prie jo, išjuokdama karalių, gimtąja kalba ji taip kalbėjo: „Mano sūnau, pasigailėk manęs. Tave nešiojau devynis mėnesius savo įsčiose ir tave žindžiau trejus metus, tave auginau, auklėjau ir tavimi rūpinausi iki šios tavo gyvenimo akimirkos. 28 Maldauju tave, vaikeli, kad pažvelgtum į dangų bei žemę ir pasvarstytum apie visa, kas ten yra. Tada suvoksi, kad Dievas nepadarė jų iš pirma buvusių daiktų.[i2] Tokiu pat būdu žmonija atėjo į gyvenimą. 29 Nebijok tad šio budelio, bet būk vertas savo brolių ir sutik mirtį, kad, pasigailėjimo metui atėjus, tave su jais atgaučiau“. 30 Vos jai pabaigus kalbėti, jaunuolis tarė: „Ko jūs dar laukiate? Atsisakau paklusti karaliaus įsakymui. Aš klausau įsakymo to Įstatymo, kuris buvo duotas mūsų protėviams per Mozę. 31 O tu, kuris sugalvojai tiek daug pikta hebrajams, tikrai neišvengsi Dievo rankos. |
