BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 11 25 Šeštad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Antroji Makabėjų knygaSkyrius: 6

 Antroji Makabėjų knyga
  
2 Mak 6

Šventykla išniekinama

1 Netrukus po to karalius atsiuntė Gerontą Atėnietį, kad priverstų žydus atsisakyti savo protėvių papročių ir liautis gyvenus pagal Dievo įstatymus. 2 Be to, jis turėjo išniekinti Jeruzalės Šventyklą, pavadindamas ją Dzeuso Olimpiečio[i1] vardu, o Gerizimo šventyklą pavadindamas Dzeuso, Svetimtaučių globėjo, vardu, kaip čionykščiai gyventojai buvo paprašę.

3 Pikto antplūdis buvo nuožmus ir visiškai nepakeliamas. 4 Šventykla buvo pilna ūžaujančių bei ištvirkaujančių pagonių, besilinksminančių su prostitutėmis,[i2] lytiškai santykiaujančių su moterimis net šventajame kieme. Be to, jie nešė į vidų aukai uždraustus dalykus. 5 Aukuras buvo apkrautas bjauriomis, įstatymų draudžiamomis atnašomis.

Uždraudžiama gyventi pagal Įstatymą

6 Žmonės nebegalėjo nei laikytis šabo, nei švęsti savo protėvių iškilmių, nei net prisipažinti, kad buvo žydai. 7 Be to, kas mėnesį, švenčiant karaliaus gimtadienį, žydai buvo varomi prievarta dalyvauti aukose, o švenčiant Dionyso[i3] iškilmę, jie buvo verčiami nešioti vijoklių vainikus ir žygiuoti eitynėse Dionyso garbei. 8 Ptolemaidės gyventojams pasiūlius, buvo paskelbtas įsakas aplinkiniams miestams, kad jie taip pat elgtųsi su žydais, būtent: įpareigotų juos dalyvauti aukose 9 ir baustų mirtimi atsisakančius elgtis pagal graikų gyvenimo būdą. Buvo aišku, kad atėjo nelaimių metas. 10 Antai dvi moterys, suimtos už tai, kad apipjaustė savo vaikus, buvo vedžiojamos viešai po miestą su mažyliais, pakartais ant krūtinės, ir nustumtos stačia galva nuo miesto sienų. 11 O kiti, kurie buvo susirinkę į netolimas olas švęsti šabo slapčiomis, buvo išduoti Pilypui ir visi drauge sudeginti. Gerbdami dienos šventumą, jie atsisakė gintis.

Apvaizdi persekiojimo reikšmė

12 Nūn prašau šios knygos skaitytojus dėl tokių nelaimių nenustoti drąsos, bet pasvarstyti, kad šios bausmės buvo skirtos ne mūsų tautai pražudyti, bet pamokyti. 13 Iš tikrųjų, jeigu nedorėliai ilgai tarp mūsų neišlieka, bet greitai patiria bausmę, tai yra didelio Dievo gerumo ženklas. 14 Juk kai kitos tautos nusižengia VIEŠPATS jų nebausdamas kantriai laukia, kol jos pasiekia pilną savo nuodėmių saiką. Bet su mumis jis elgiasi skirtingai, 15 idant jam nereikėtų mus vėliau bausti griežčiau, kai mūsų nuodėmės bus pasiekusios savo ribą. 16 Užtat Dievas niekad visiškai neatitraukia nuo mūsų savo gailestingumo. Nors jis ir moko mus nelaimėmis, bet savo tautos neapleidžia. 17 Tebūna tai, ką pasakėme, priminimas. Negaišdami tęskime pasakojimą.

Eleazaro kankinystė

18 [i4]Eleazaras, vienas iš žymiausių Rašto žinovų, vyras senyvo amžiaus ir garbingos išvaizdos, buvo žiodomas, norint jį pamaitinti kiauliena. 19 Jis tačiau rinkosi verčiau garbingai numirti, negu gyventi su gėda. Išspjovęs mėsą, pats savo noru užlipo ant kankinimo rato. 20 Taip dera elgtis visiems, turintiems drąsos verčiau atsisakyti dalykų, kurių ragauti nėra leista, negu mylėti gyvastį.

21 Žmonės, vadovavę tai Įstatymo uždraustai aukai, pasivedė tą vyrą į šalį ir dėl savo ilgos su juo pažinties asmeniškai ragino jį atsinešti savo tinkamos vartoti mėsos ir apsimesti, kad valgo mėsą aukos, kuri buvo įsakyta karaliaus, 22 taip jis išvengtų mirties bausmės, o jie kaip seni draugai galėtų su juo gražiai elgtis. 23 Bet Eleazaras padarė kilnų nuosprendį, vertą savo metų, senatvės kilnumo, garbingos žilos galvos ir pavyzdingo gyvenimo būdo nuo pat vaikystės. Taigi dėl ištikimybės šventajam paties Dievo duotam Įstatymui jis pasakė jiems, kad nedelsdami pasiųstų jį į mirusiųjų karalystę.

24 „Toks apsimetimas nesiderina su mūsų amžiumi, – jis tarė, – nes daugelis jaunų žmonių pamanytų, kad Eleazaras savo devyniasdešimtaisiais metais perėjo į svetimą gyvenimo būdą. 25 Jeigu apsimesčiau, norėdamas trumpa akimirka prailginti savo gyvenimą, jie būtų mano elgesio suvedžioti, o aš savo senatvei užtraukčiau gėdą ir negarbę. 26 Net jeigu aš laikinai ir išvengčiau mirtingųjų bausmės, aš niekuomet neišsigelbėsiu, gyvas ar miręs, iš Visagalio rankos. 27 Todėl, jeigu dabar turiu pakankamai drąsos skirtis su gyvenimu, aš parodau, kad esu vertas savo senatvės, 28 ir palieku jauniems žmonėms kilnų pavyzdį, kaip noriai ir kilniai mirti gera mirtimi už gerbtinus ir šventus įstatymus“.

Tai pasakęs, jis tuojau pat nuėjo prie kankinimo rato. 29 O tie, kurie ką tik maloniai su juo buvo elgęsi, dabar pyko už jo žodžius. Anot jų, tai esanti tikra beprotystė. 30 Būdamas leisgyvis nuo rimbo smūgių, jis garsiai sudejavo ir tarė: „VIEŠPATS savo šventu žinojimu puikiai mato, kad, nors būčiau galėjęs išvengti mirties, aš ne tik pakeliu nuo šio plakimo baisų kūno skausmą, bet ir kenčiu jį sielos džiaugsmu, kad atsiduodu VIEŠPAČIUI“.

31 Taip jis mirė, palikdamas savo mirtimi kilnumo pavyzdį ir neužmirštamą drąsos liudijimą ne tik jaunimui, bet ir visai tautai.

  
Išnašos:
12 Mak 6,2: ... Dzeuso Olimpiečio: Dzeusas Olimpietis buvo laikomas esąs lygus su sirų Baalu – Baal-Šomem{u}, t. y. dangaus viešpačiu. Žydai šį vardą laikė siaubingąja pabaisa (žr. Dan 9,27; 11,31; 12,11; 1 Mak 1,54).
22 Mak 6,4: ... besilinksminančių su prostitutėmis: senovės Artimųjų Rytų apvaisinimo kultų apeigomis. Žr. Bar 6,10.42-43.
32 Mak 6,7: ... Dionyso: Dionysas buvo vadinamas ir Bakchu; vynuogių rinkimo ir vyno dievaitis. Vijokliai buvo vienas iš Dionyso simbolių.
42 Mak 6,18-7,42: Pasakojimai apie Eleazarą ir motiną bei jos septynis sūnus buvo mėgstami pirmųjų amžių krikščionių. Užrašyti Dievo tautai padrąsinti, jie duoda istoriškų detalių apie kankinimus. Knygos autorius pasakojimus naudoja fonu ilgoms kankinių kalboms.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Antroji Makabėjų knygaSkyrius: 6