| 2 Mak 4 | Onijas kreipiasi į karalių 1 Mes papasakojome, kaip Simonas pranešė apie pinigus, kenkdamas savo tautai. Tas pats Simonas paskleidė šmeižtus apie Oniją, sakydamas, kad jis buvo sukurstęs Heliodorą ir užtraukęs tą baisią nelaimę. 2 Simonas išdrįso apšaukti „sąmokslininku prieš valdžią“ vyrą, kuris buvo miesto geradarys, tautiečių gynėjas ir uolus įstatymų saugotojas. 3 Šis priešiškumas taip įsiaudrino, kad vienas iš Simono ištikimų pakalikų net nusikalto žmogžudystėmis. 4 Onijas suprato, kad šie tarpusavio vaidai buvo pavojingi, ir nuvokė, kad Koile-Sirijos ir Finikijos valdytojas Menestėjo sūnus Apolonijus buvo įsivėlęs ir skatino Simono nedorus kėslus. 5 Jis tad nuvyko pas karalių ne savo tautiečių apskųsti, bet turėdamas širdyje visų žmonių gerovę – viešą ir asmenišką. 6 Mat jis matė, kad be apdairaus karaliaus įsikišimo viešieji reikalai nebegalėjo būti taikingai sprendžiami ir kad Simonas niekad nesiliaus kvailiojęs. Vyriausiasis kunigas Jasonas įveda helenizmą 7 Seleukui mirus[i1] ir Antiochui, kuris buvo vadinamas Epifanu, paveldėjus sostą, Onijo brolis Jasonas, paglemžęs vyriausiąją kunigystę, 8 susitiko su karaliumi ir pažadėjo jam tris šimtus šešiasdešimt sidabrinių talentų ir iš kito pajamų šaltinio dar aštuoniasdešimt talentų. 9 Be to, jis pažadėjo mokėti šimtu penkiasdešimt talentų daugiau, jeigu jam būtų duota teisė, kaip vyriausiajam kunigui, įsteigti gimnastikos mokyklą, burti joje jaunimą[i2] ir įrašyti į sąrašą Jeruzalės gyventojus Antiochijos piliečiais.[i3] 10 Karalius tam pritarė. Užėmęs vyriausiojo kunigo vietą, Jasonas tuojau pat pradėjo mokyti savo tautiečius graikų gyvenimo būdo. 11 Jis panaikino žydams karalių suteiktas lengvatas, gautas tarpininkaujant Eupolemo[i4] tėvui Jonui, buvusiam pasiuntiniu sudarant draugystės sutartį ir sąjungą su romėnais; jis atmetė teisėtą gyvenimo būdą ir įvedė naujus papročius, priešingus Įstatymui. 12 Iš tikrųjų jam buvo malonu statyti gimnastikos mokyklą[i5] prie tvirtovės papėdės ir skatinti pačius kilniausius jaunuolius nešioti graikiškas kepures plačiais kraštais. 13 Taigi per didelį Jasono – jis buvo bedievis ir netikras vyriausiasis kunigas – nedorumą vyko toks nepaprastas sugraikinimas ir pamėgdžiojimas svetimo gyvenimo būdo, 14 kad ir kunigai nebenorėjo atlikti savo pareigų prie aukuro. Paniekinę šventovę ir palikę aukas, jie, suskambėjus ženklui mesti diską, skubėdavo į imtynių aikštę dalyvauti draudžiamoje pramogoje, 15 nieku laikydami, kas buvo jų protėvių laikoma garbinga, ir be galo vertindami, kas graikams įprasta. 16 Užtat juos ištiko sunki nelaimė. Tie, kurių gyvenimo būdas juos stebino, tapo jų priešais ir juos nubaudė. 17 Ne juokai be pagarbos elgtis su dieviškais įstatymais! Tai parodys tolesni įvykiai. 18 Kai karaliui dalyvaujant Tyre buvo švenčiami ketvirtųjų metų žaidimai, 19 nedorasis Jasonas išsiuntė Jeruzalės antiochiečių atstovus, kad nuneštų tris šimtus sidabrinių drachmų – auką Herkului. Tačiau patys pinigų nešėjai nutarė neatiduoti jų aukai, nes tai, jų manymu, nepridera, bet paskirti juos kitam tikslui. 20 Taigi pinigai, skirti siuntėjo paaukoti Herkului, iš tikrųjų jų nešėjų nutarimu buvo panaudoti triirkliams[i6] statyti. 21 Kai Menestėjo sūnus Apolonijus buvo pasiųstas į Egiptą dalyvauti karaliaus Filometoro[i7] vestuvėse, Antiochas sužinojo, kad Filometoras yra tapęs priešiškas jo valdžiai. Tada jis pradėjo rūpintis savo saugumu. Apsilankęs Jopėje, jis pasuko į Jeruzalę. 22 Jasonas ir miestas, sutikę labai iškilmingai, įvedė jį į miestą su deglais ir gyriaus šauksmais. Paskui jis nuvedė savo kariuomenę į Finikiją. Menelajas išstumia Jasoną 23 Praėjus trejiems metams, Jasonas nusiuntė Menelają,[i8] anksčiau minėto Simono brolį, perduoti karaliui pinigų ir užbaigti derybas svarbiais reikalais. 24 Bet Menelajas, pristatytas karaliui, meilikaudamas labai jį išgarbino ir dar, viršydamas Jasoną trimis šimtais sidabrinių talentų, įsigijo vyriausiąją kunigystę. 25 Jis, tiesa, sugrįžo namo su karaliaus įgaliojimais, bet neturėjo reikalingų savybių, kad būtų vertas tapti vyriausiuoju kunigu, išskyrus žiauraus tirono karštą būdą ir laukinio žvėries įniršį. 26 Taigi Jasonas, apgavęs savo brolį, buvo kito žmogaus apgautas ir turėjo tapti pabėgėliu Amono šalyje. 27 Nors Menelajas ir buvo gavęs tą tarnybą, bet pažadėtų karaliui pinigų jis visiškai nemokėjo. 28 Tvirtovės valdytojas Sostratas, kuriam buvo pavesta rinkti pinigus, pakartotinai reikalavo mokėti. Ilgainiui juodu abu buvo karaliaus pašaukti atvykti pas jį tuo reikalu. 29 Menelajas paliko vyriausiosios kunigystės įgaliotiniu savo brolį Lysimachą, o Sostratas – kipriečių dalinių vadą Kratą. Onijo nužudymas 30 Šiems įvykiams klostantis, atsitiko, kad Tarso ir Malo[i9] žmonės pradėjo maištauti, nes jų miestai buvo atiduoti kaip dovana karaliaus sugulovei Antiochei. 31 Karalius, palikęs Androniką, vieną iš savo didikų, vietininku, tad išskubėjo sukilimo malšinti. 32 Menelajas, manydamas, kad dabar yra gera proga, pavogė iš Šventyklos keletą auksinių indų ir įteikė juos Andronikui. Keletą kitų reikmenų jis buvo pardavęs Tyre ir aplinkiniuose miestuose. 33 Onijas, gavęs tikrą žinią apie Menelajo darbus, jį apkaltino ir pasitraukė į prieglaudos vietą vietą Dafnėje prie Antiochijos. 34 Tada Menelajas, pasivedęs Androniką į šalį, maldavo jį, kad pakeltų ranką prieš Oniją. Andronikas tad, nuvykęs pas Oniją, įtikino jį ir, klastingai laiduodamas priesaika, paėmė jo dešinę ir padavė jam savąją. Nors Onijas jį ir įtarė, bet sutiko palikti šventovės prieglaudą. Tada Andronikas, nepaisydamas priesaikos, tuojau pat jį nužudė. 35 Dėl tos priežasties ne tik žydai, bet ir daug žmonių iš kitų tautų buvo pasipiktinę ir susierzinę dėl neteisingo to žmogaus nužudymo. 36 Karaliui sugrįžus iš Kilikijos srities, miesto[i10] žydai suėjo pas jį skųstis. Tiek jie, tiek graikai buvo perpykę, nes Onijas buvo nužudytas nepaisant teisingumo. 37 Antiochas buvo labai sukrėstas ir kupinas užuojautos. Prisiminęs mirusiojo protingumą ir kilnų elgesį, jis apsiverkė. 38 Degdamas pykčiu, jis nedelsė nuplėšti nuo Androniko jo purpurinės skraistės, išvilkti jį iš purpurinių drabužių ir, nuvedęs per visą miestą į tą vietą, kur jis buvo padaręs Onijui tą baisų nusikaltimą, nubaudė kraugerį mirtimi. Taip VIEŠPATS jam atmokėjo nupelnyta bausme. Maištas prieš Lysimachą 39 Tuo tarpu Lysimachas, Menelajui pritariant, padarė daug šventvagiškų vagysčių mieste.[i11] Plačiai pasklidus žiniai, kad jau buvo išgabenta svetur daug auksinių reikmenų, žmonės susibūrė maištauti prieš Lysimachą. 40 Kadangi įtūžusi minia darėsi pavojinga, Lysimachas, apginklavęs kone tris tūkstančius vyrų, pradėjo juos pulti. Jam vadovavo kažkoks Aranas, žmogus pažengusio amžiaus, bet ir nemažo kvailumo. 41 Kai žydai pamatė, kad Lysimachas juos puola, vieni griebė akmenis, kiti rąstgalius, o dar kiti net sėmėsi saują ten buvusių pelenų. Įtūžę jie svaidė juos maišatyje ant Lysimacho ir jo vyrų. 42 Dėl to jie daugelį jų sužeidė, keletą net užmušė, o visi kiti buvo priversti bėgti. Pats šventvagis buvo užmuštas prie iždo. Menelajas išsiperka kyšiu 43 Dėl šio įvykio Menelajas buvo apkaltintas. 44 Karaliui atvykus į Tyrą, Seniūnų taryba[i12] nusiuntė tris vyrus, įgaliotus vesti pas jį bylą. 45 Bet Menelajas, matydamas, kad pralaimi, pažadėjo didoką kyšį Dorymeno sūnui Ptolemėjui, prašydamas, kad palenktų į jo pusę karalių. 46 Tada Ptolemėjas, pasivedęs karalių į šalį kolonadoje tarsi atsikvėpti grynu oru, paveikė karalių pakeisti savo nuomonę. 47 Dėl to tad karalius išteisino Menelajų, tos visos nelaimės kaltininką, ir pasmerkė mirti tuos nelaimingus vyrus, kuriuos būtų radę esant nekaltus, jeigu jiems būtų reikėję savo bylą ginti skitų krašte. 48 Neteisinga bausmė negaišuojant buvo įvykdyta vyrams, gynusiems miesto, žmonių ir šventųjų indų bei reikmenų bylą. 49 Kai kurie Tyro gyventojai buvo taip pasipiktinę tuo nusikaltimu, kad surengė jiems iškilmingas laidotuves. 50 Tačiau Menelajas pasiliko savo pareigose per galingųjų gobšumą, ėmė vis nedoriau elgtis ir tapo didžiausiu sąmokslininku prieš savo tautiečius. |
