BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 11 25 Šeštad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Antroji Makabėjų knygaSkyrius: 15

 Antroji Makabėjų knyga
  
2 Mak 15

Nikanoras meta iššūkį Dievui

1 Kai Nikanoras išgirdo, kad Judas ir jo vyrai buvo Samarijos srityje, jis nutarė juos pulti poilsio dieną be jokio pavojaus sau. 2 Žydai, priversti kartu žygiuoti, jo maldavo: „Taip jų nežudyk, laukinis barbaras nebūk! Parodyk verčiau pagarbą dienai, kurią Visaregis labiau pagerbė ir pašventino, negu kitas dienas“. 3 Trissyk prakeiktasis niekšas paklausė, ar danguje yra Valdovas, kuris įsakė švęsti šabo dieną. 4 Kai jie pasakė: „Pats gyvasis VIEŠPATS, Dangaus Valdovas, įsakė mums švęsti septintąją dieną“, – 5 jis atsakė: „Betgi žemėje ir aš esu valdovas, įsakau tad jums imtis ginklų ir vykdyti karaliaus įsakymus“. Nepaisant to, vykdant šį žiaurų užmojį sėkmė jo nelydėjo.

Judas drąsina savuosius

6 Nikanoras, jausdamasis be saiko pasipūtęs ir įžūlus, buvo nusprendęs pastatyti viešą paminklą,[i1] kad įamžintų Judo ir jo pajėgų nugalėjimą. 7 O Makabėjas buvo tvirtai įsitikinęs ir visiškai pasitikėjo, kad VIEŠPATS atsiųs jam pagalbą. 8 Jis drąsino savo vyrus, kad nebijotų pagonių, bet prisimintų jiems suteiktą Dangaus pagalbą praeities dienomis ir tikėtų pergale, kurią ir dabar jiems suteiks Visagalis. 9 Drąsindamas juos žodžiais iš Įstatymo ir Pranašų[i2] ir primindamas jiems taip pat ir kovas, kurias jie buvo laimėję, jis uždegė juos nauju ryžtu. 10 Pažadinęs jų drąsą, jis davė savo įsakymus, kartu parodydamas pagonių klastingumą ir priesaikų laužymą. 11 Makabėjas juos apginklavo ne tiek pasitikėjimo skydais ir ietimis, kiek didvyriškų žodžių įkvėpimu. Be to, juos ir pradžiugino papasakodamas sapną, – tarsi tikrą regėjimą, – kuris buvo vertas tikėti.

12 Jo regėjimas buvęs toks: Onijas,[i3] kadaise buvęs vyriausiasis kunigas, kilnus ir doras žmogus, kuklios išvaizdos ir švelnaus būdo, visad randantis tinkamą žodį, lavinęs dorybes nuo pat vaikystės, pakėlęs rankas į dangų meldėsi už visą žydų tautą. 13 Paskui tokiu pat būdu pasirodė kitas vyras, žilais plaukais ir orus, spindintis nuostabiu ir įtaigojančiu didingumu. 14 Tada Onijas prabilęs: „Tai vyras, – jis tarė, – kuris myli savuosius ir daug meldžiasi už tautą ir šventąjį miestą – tai Jeremijas,[i4] Dievo pranašas“. 15 Jeremijas ištiesęs dešinę ranką ir padavęs Judui auksinį kalaviją. Duodamas jį, taip kalbėjęs: 16 „Imk šį šventąjį kalaviją, dovaną iš Dievo, su juo sutriuškinsi savo priešininkus“.

Nikanoro pralaimėjimas ir mirtis

17 Padrąsinti Judo žodžių, taip kilnių ir taip veiksmingų įkvėpti didvyriškumui ir pažadinti jaunų širdžių drąsai, jie nutarė nedelsti, bet narsiai pulti ir didvyriškai išspręsti reikalą durtynėmis, nes miestas ir Šventykla buvo pavojuje. 18 Jie ne tik rūpinosi žmonomis ir vaikais, taip pat ir broliais, ir seserimis, ir giminėmis; pirmiausia ir labiausiai jie bijojo dėl pašventintųjų Namų. 19 Mieste likusieji patyrė panašią kančią, rūpindamiesi būsimu mūšiu laukuose.

20 Visi laukė lemiamos akimirkos. Priešo kariuomenė jau buvo čia pat – kareivių gretos kovos rikiuotėje, pastatyti svarbiose vietose drambliai, raitija, išdėstyta gretų sparnuose. 21 Makabėjas, matydamas prieš save esančias minias, jų prašmatnią ginkluotę bei jų dramblių nuožmumą, pakėlė rankas į dangų ir šaukėsi VIEŠPATIES, kuris daro nuostabius darbus, žinodamas, kad ne ginklų jėga, bet savo nuosprendžiu VIEŠPATS suteikia pergalę tiems, kurie yra to verti. 22 Makabėjas šaukėsi jo tokiais žodžiais: „Tu, VIEŠPATIE, atsiuntei savo angelą Judėjos karaliaus Hezekijo dienomis, ir jis išžudė šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius Sancheribo stovykloje. 23 Nūn tad, Dangaus Valdove, siųsk gerąjį angelą mūsų priešaky, kad ištiktų juos baime ir klaiku. 24 Tebūna parblokšti tavo rankos galybe piktžodžiautojai, einantys į mūšį su tavo šventa tauta“. Tais žodžiais jis užbaigė savo maldą.

25 Nikanoras ir jo pajėgų gretos žengė į priekį su trimitais ir kovos himnais, 26 o Judas ir jo pajėgos pasitiko priešą mūšyje šaukdamies Dievo ir melsdamies. 27 Taigi, kovodami rankomis bei melsdami Dievą širdimi, jie paguldė bent trisdešimt penkis tūkstančius ir buvo didžiai pradžiuginti Dievo galybės pasireiškimo.

28 Užbaigę mūšį, eidami su džiaugsmu iš mūšio lauko, jie atpažino ten Nikanorą, gulintį su savo šarvais negyvą. 29 Šaukdami iš susijaudinimo, jie šlovino visagalį VIEŠPATĮ savo protėvių kalba.[i5] 30 Tada Judas, kuris visad kūnu ir siela buvo atsidavęs savo tautai ir išlaikęs tą meilę, kurią jautė net jaunystėje savo tautiečiams, įsakė jiems nukirsti Nikanoro galvą bei ranką ir nešti į Jeruzalę. 31 Kai ten atvyko, jis liepė sušaukti tautiečius, pastatė kunigus prieš aukurą ir pasiuntė pakviesti esančius tvirtovėje.[i6] 32 Jis parodė jiems Nikanoro galvą ir to piktžodžiautojo ranką, kurią tas buvo pasipūtėliškai pakėlęs prieš Visagalio šventuosius Namus. 33 Paskui nukirto nedorojo Nikanoro liežuvį, sakydamas, kad pamaitinsiąs paukščius jo gabalais ir pakabinsiąs šiuos jo kvailystės atlygius priešais šventovę. 34 Visi, žvelgdami į dangų, šlovino VIEŠPATĮ, parodžiusį savo dievišką galybę, tardami: „Tebūna pašlovintas Tas, Kuris išsaugojo savo šventąją Vietą nesuterštą!“

35 Judas pakabino Nikanoro galvą ant tvirtovės sienos, kad būtų kiekvienam aiškus ir matomas VIEŠPATIES pagalbos ženklas. 36 Viešu visų balsu buvo nutarta niekad nepraleisti tos dienos be iškilmių, o švęsti dvyliktojo mėnesio, – tai yra Adaro aramėjų kalba, – tryliktąją dieną prieš pat Mordekajo dieną.[i7]

G. EPILOGAS

Autoriaus žodis

37 Taigi toks buvo Nikanoro galas. Nuo to laiko miestas liko hebrajų rankose. Čia tad ir baigsiu savo pasakojimą.

38 Jeigu pasakojimas buvo gerai parašytas ir yra prasmingas, to aš ir siekiau. Jeigu jis nėra visai geras ir tik vidutinis, tai tik tiek teįstengiau pasiekti. 39 [i8]Juk kaip lygiai žalinga gerti tik vieną vyną arba netgi gerti tik vieną vandenį, o vynas, maišytas su vandeniu, yra ir saldus, ir nepaprastai skanus, ir suteikia malonumo, taip ir pasakojimo būdas teikia malonumo ausims tų, kurie veikalą skaito. Tokia tad tebūna jo pabaiga.

  
Išnašos:
12 Mak 15,6: ... pastatyti viešą paminklą: paprastai akmenų krūva, apkrauta žuvusiųjų priešų ginklais ir šarvais.
22 Mak 15,9: ... iš Įstatymo ir Pranašų: pirmosios dvi hebrajiškojo Senojo Testamento – Hebrajiškųjų Raštų – dalys. Žr. 1 Mak 12,9.
32 Mak 15,12: ... Onijas: Onijas III (žr. 2 Mak 3,1-40). Aišku, kad autorius tikėjo mirusius teisiuosius esant paslaptingu būdu gyvus net prieš prisikėlimą.
42 Mak 15,14: ... Jeremijas: žydai po Babilonijos tremties laikė jį viena iš didžiausių asmenybių savo istorijoje. Žr. 2 Mak 2,1; Mt 16,14. Jeremijas meldėsi už savo tautą. Autorius tikėjo šventųjų užtarimą.
52 Mak 15,29: ... savo protėvių kalba: hebrajiškai.
62 Mak 15,31: ... buvusius tvirtovėje: Seleukidams tarnavusius žydus Jeruzalės tvirtovėje.
72 Mak 15,36: ... Mordekajo dieną: prieš Purimų šventę, kuri švenčiama keturioliktąją ir penkioliktąją Adaro mėnesio dieną (žr. Est 9,17-22).
82 Mak 15,39: Stiprus Graikijos vynas paprastai buvo maišomas su vandeniu. Pasakojimo stilius teiks malonumo ausims, nes antikoje buvo paprotys garsiai skaityti veikalus net sau pačiam.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Antroji Makabėjų knygaSkyrius: 15