BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 11 21 Antrad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Antroji Makabėjų knygaSkyrius: 14

 Antroji Makabėjų knyga
  
2 Mak 14

Alkimas priešinasi

1 Po trejų metų[i1] Judas ir jo vyrai gavo žinią, kad Seleuko sūnus Demetrijus atplaukė į Tripolio uostą su galinga kariuomene bei laivynu 2 ir, susidorojęs su Antiochu bei jo globėju Lysiju, tapo krašto šeimininku.

3 Kažkoks Alkimas, anksčiau buvęs vyriausiasis kunigas ir sąmoningai tapęs nešvarus sąmyšio dienomis, suprato, kad jis nebegali būti nei saugus, nei atgauti tarnybos prie šventojo aukuro. 4 Jis tad nuvyko pas karalių Demetrijų maždaug šimtas penkiasdešimt pirmaisiais metais ir padovanojo jam auksinį vainiką bei palmę ir, be šių, pagal paprotį, dar keletą alyvmedžio šakelių iš Šventyklos. Tą dieną Alkimas nieko nesakė. 5 Bet jis rado gerą progą savo beprotiškam užmojui, kai buvo karaliaus Demetrijaus pakviestas į tarybos posėdį ir paklaustas apie žydų nuotaikas ir norus. Jis atsakė: 6 „Žydai, vadinami hasidėjais, kurių vadas yra Judas Makabėjas, kursto karo liepsnas. Jie kelia maištą ir neleidžia karalystei sukurti ramybės. 7 Užtat atsisakiau savo protėvių garbės – būtent vyriausiosios kunigystės – ir atvykau čia, 8 pirma, dėl to, kad nuoširdžiai rūpinuosi karaliaus reikalais, ir antra, dėl to, kad gerbiu savo tautiečius. Juk visa mūsų tauta kenčia didelę nelaimę dėl ką tik suminėtų žmonių neprotingo elgesio. 9 Kai būsi nuodugniai ištyręs šiuos dalykus, o karaliau, prašyčiau tave pasirūpinti mūsų šalimi ir mūsų engiama tauta, kaip dera tavo atlaidžiam dosnumui, kurį visiems parodai. 10 Juk kolei Judas yra gyvas, ramybės karalystėje niekad nebus“.

11 Alkimui taip pakalbėjus, kiti Judui priešiški Karaliaus bičiuliai skubėjo dar labiau pakurstyti Demetrijaus pyktį. 12 Jis tuojau pat pasirinko dramblių dalinio vadą Nikanorą ir, paskyręs jį Judėjos valdytoju, išsiuntė 13 nurodydamas, kad nubaustų Judą mirtimi bei išblaškytų jo pajėgas ir įvesdintų Alkimą į didingosios Šventyklos vyriausiojo kunigo tarnybą. 14 Pabėgę nuo Judo, visos Judėjos pagonys spietėsi būriais prie Nikanoro, manydami, kad žydų nelaimės ir vargai jiems gerovę atneš.

Nikanoras ir Judas tampa draugais

15 Žydai, išgirdę apie Nikanoro atžygiavimą ir pagonių spietimąsi prie jo, barstėsi galvas dulkėmis ir maldavo tą, kuris buvo sukūręs sau amžiną tautą ir kuris savo paveldui visuomet akivaizdžiai ateina į pagalbą. 16 Savo vado įsakymu jie tuojau pat pakilo į žygį ir susirėmė su priešu mūšyje prie Desau'o gyvenvietės. 17 Judo brolis Simonas buvo susirėmęs su Nikanoru, bet dėl ūmaus priešo atvykimo buvo patyręs nežymų pralaimėjimą.

18 Tačiau Nikanoras, girdėdamas apie Judo bei jo vyrų didvyriškumą ir jų didelę drąsą kovojant už savo tėvynę, vengė spręsti reikalą kraujo liejimu. 19 Užtat jis nusiuntė Posidonijų, Teodotą ir Matatiją, kad pasiūlytų žydams draugystę ir gautų iš jų draugystės pažadą. 20 Rūpestingai apsvarsčius sąlygas, vadas pranešė apie jas savo žmonėms, ir, visi aiškiai būdami vienminčiai, sutarčiai jie pritarė. 21 Buvo nustatyta diena, kurią vieni vadai turėjo susitikti pasitarti. Iš vienos ir kitos pusės privažiavo puošnūs vežimai, buvo padėtos garbės kėdės. 22 Judas, bijodamas netikėtos priešų klastos, išdėstė svarbiose vietose ginkluotus vyrus. Bet pasitarimas įvyko kaip pridera.

23 Nikanoras pasiliko Jeruzalėje ir elgėsi be priekaišto. Jis paleido būrius prie jo susispietusių paprastų žmonių. 24 O Judą jis visad laikė arti savęs, jis buvo jį nuoširdžiai pamėgęs. 25 Nikanoras įkalbėjo Judą vesti žmoną ir turėti vaikų. Judas tad vedė, patyrė ramybę ir dalijosi gyvenimo palaima.

Alkimas grasina Judui

26 Bet kai Alkimas patyrė apie jų draugystę, jis, pasiėmęs jų sudarytą sutartį, nuvyko pas Demetrijų. Jis pranešė jam, kad Nikanoras rengiąs sąmokslą prieš karalystę ir net paskyręs Judą, sąmokslo prieš karalystę bendrą, savo įpėdiniu. 27 Kurstomas to niekšo šmeižtų, karalius įtūžo. Jis parašė laišką Nikanorui, pareikšdamas, kad sutartimi nėra patenkintas, ir įsakė Makabėją nedelsiant atsiųsti kaip belaisvį į Antiochiją.

28 Gavęs tą žinią, Nikanoras buvo labai prislėgtas, nes jis turėjo panaikinti sutartį su žmogumi, kuris nebuvo niekuo nusikaltęs. 29 Tačiau, negalėdamas priešintis karaliui, jis ieškojo tinkamos progos įsakymą įvykdyti gudrumu. 30 Bet Makabėjas, pastebėjęs, kad Nikanoras turėdamas su juo reikalų darėsi šaltas, o susitikęs elgėsi neįprastai šiurkščiai, nusprendė, kad tas atšalimas nežada nieko gera. Jis tad, sutelkęs didoką būrį savo vyrų, pradėjo slapstytis nuo Nikanoro.

31 Kai Nikanoras suvokė, kad jį tas žmogus gudrumu apgavo, kunigams atnašaujant įprastines aukas nuėjo į didžiuosius šventuosius Namus ir įsakė tą vyrą jam perduoti. 32 Jiems prisiekus, kad jie nežino, kur yra ieškomasis žmogus, 33 jis pakėlė ranką šventovės link ir taip prisiekė: „Jeigu neperduosite man Judo kaip kalinio, šią jūsų Dievo šventovę aš sulyginsiu su žeme, išardysiu aukurą ir pastatysiu čia didingą šventyklą Dionysui“.

34 Tai pasakęs, jis išėjo. Tada kunigai pakėlė rankas į dangų, šaukdamiesi nuolatinio mūsų tautos Gynėjo šiais žodžiais: 35 „Visatos VIEŠPATIE, nors tau ir nieko nereikia, bet tau patiko, kad tarp mūsų būtų tavo Buveinė. 36 Nūn tad, Šventasis, viso šventumo VIEŠPATIE, išsaugok amžinai nesuterštus šiuos Namus, kurie buvo taip neseniai išvalyti“.

Pasakojimas apie Razį

37 [i2]Kažkoks Razis, vienas iš Jeruzalės seniūnų, buvo apskųstas Nikanorui kaip žmogus, mylįs savo tautiečius, turįs labai gerą vardą ir dėl savo meilės žmonėms laikomas žydų tėvu. 38 Iš tikrųjų pirmosiomis sukilimo dienomis jis buvo nuteistas už judaizmą ir, degdamas uolumu, buvo statęs už jį į pavojų savo kūną ir gyvastį. 39 Nikanoras, norėdamas parodyti savo priešiškumą žydams, pasiuntė daugiau negu penkis šimtus kareivių jo suimti, 40 nes manė, kad jį suimdamas suduosiąs jiems didelį smūgį.

41 Kareiviai buvo jau beveik paėmę bokštą ir, verždamiesi pro išorines duris, šaukė atnešti ugnies durims padegti. Būdamas apsuptas, Razis puolė ant savo kalavijo, 42 pasirinkdamas verčiau mirti kilnia mirtimi, negu patekti į tų niekšų nagus ir kentėti jo kilmei nederamą smurtą. 43 Tačiau grumtynių įkarštyje jis tiesiai nepataikė, o minia jau veržėsi į vidų pro duris. Drąsiai užbėgęs ant sienos, jis didvyriškai metėsi žemyn ant minios. 44 Bet, kareiviams greitai pasitraukus, atsirado tuščia vieta ir jis nukrito į tuščiosios vietos vidurį. 45 Vis dar gyvas ir degdamas pykčiu, jis atsikėlė ir, nors iš jo sunkių žaizdų sunkėsi kraujas, perbėgo per minią. Atsistojęs ant stačios uolos, 46 kraujui visiškai iš jo išsekus, jis perskrodė sau vidurius ir, abiem rankomis juos paėmęs, sviedė į minią, šaukdamasis gyvasties ir dvasios VIEŠPATIES, kad juos jam vėl jis sugrąžintų. Tokia buvo jo mirtis.

  
Išnašos:
12 Mak 14,1: o trejų metų ... : iš tikrųjų Demetrijus (t. y. Soteras I), Seleuko IV sūnus, išsikėlė į Tripolį 151-aisiais Seleukidų eros metais, t. y. 162-161 m. prieš Kristų. Žr. 1 Mak 7,1-7.
22 Mak 14,37-14,46: Pasakojimas apie Razį priklauso kankinių raštijos žanrui. Jis yra panašus į 2 Mak 6,18-7,42 skaitinių pasakojimus.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Antroji Makabėjų knygaSkyrius: 14