BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 11 25 Šeštad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Antroji Makabėjų knygaSkyrius: 12

 Antroji Makabėjų knyga
  
2 Mak 12

Vėl siaučia persekiojimas

1 Padarius šiuos susitarimus, Lysijas sugrįžo pas karalių, o žydai atsidėjo ūkininkauti. 2 Bet kai kurie vietiniai valdytojai, Timotėjas ir Genajaus sūnus Apolonijus,[i1] taip pat ir Hieronimas bei Demofonas, o be šių kipriečių, dar ir vadas Nikanoras, – nenorėjo leisti jiems ramiai ir taikiai gyventi. 3 Jopės gyventojai padarė ypač nedorą nusikaltimą. Jie pasikvietė tarp jų gyvenančius žydus – vyrus, moteris ir vaikus – sėsti į prirengtus laivus, lyg neturėdami jokių piktų kėslų. 4 Netgi kvietimas buvo duotas bendru miesto nutarimu. Žydai kvietimą priėmė, nes jie norėjo gyventi taikiai ir nieko neįtarė. Jopės gyventojai, nugabenę juos į atvirą jūrą, bent du šimtus paskandino.

Judo Makabėjo veikla

5 Kai Judas gavo žinią apie žiaurų savo tautiečių likimą, jis pasišaukė savo vyrus 6 ir kreipėsi malda į Dievą, teisų teisėją. Tada leidosi į žygį prieš savo tautiečių žudikus. Puldamas nakčia, jis padegė uostą, sudegino laivus ir išžudė visus į juos subėgusius, ieškančius prieglaudos. 7 Paskui, kadangi miesto vartai buvo uždaryti, Judas pasitraukė, ketindamas vėl atžygiuoti ir sunaikinti visus Jopės žmones. 8 Bet sužinojęs, kad ir Jamnijos gyventojai nori tokiu pat būdu sunaikinti tarp jų gyvenančius žydus, 9 Judas užpuolė jamniečius nakčia, padegė jų uostą ir laivus. Liepsnų pašvaistė buvo matoma Jeruzalėje, už dviejų šimtų keturiasdešimties stadijų.[i2]

Žygis į Gileadą

10 Jiems žygyje prieš Timotėją paėjus iš ten maždaug devynias stadijas,[i3] juos užpuolė bent penki tūkstančiai arabų su penketu šimtų raitininkų. 11 Po nuožmaus mūšio Judas ir jo vyrai, Dievo padedami, juos nugalėjo. Nugalėti klajokliai maldavo Judą daryti su jais taiką, pažadėdami duoti galvijų ir padėti jam bei jo vyrams ir kitais būdais. 12 Judas, numatydamas, kad jie iš tikrųjų gali būti daug kuo naudingi, sutiko sudaryti su jais taiką. Gavę jo pažadus, klajokliai sugrįžo į savo palapines.

13 ... Jis užpuolė ir miestą, stipriai įtvirtintą pylimais bei sienomis, kuriame gyveno visokiausi pagonys. Jo vardas buvo Kaspinas. 14 Miesto žmonės, pasitikėdami jo sienų stiprumu ir savo atsargų sandėliais, elgėsi su Judu bei jo vyrais labai įžūliai, užgauliodami ir net piktžodžiaudami bei rėkaudami šlykščius žodžius. 15 Bet Judas ir jo vyrai, šaukdamiesi didžiojo pasaulio Šeimininko, sugriovusio Jozuės dienomis Jerichą be mūrdaužių ir karo pabūklų, metėsi kopti ant sienų su įniršiu. 16 Paėmę miestą Dievo valia, jie padarė tokias neapsakomas skerdynes, kad gretimas dviejų stadijų[i4] platumo tvenkinys atrodė lyg kraujo pripildytas.

Karnajimų mūšis

17 Iš ten, norėdami pasiekti Charaksą ir žydus, kurie buvo vadinami „Tubijanais“,[i5] jie nužygiavo septynis šimtus penkiasdešimt stadijų.[i6] 18 Atžygiavę jie srities vado Timotėjo ten neberado, nes jis, nepasisekus savo tikslo pasiekti, buvo jau iš ten pasitraukęs. Nepaisant to, jis buvo palikęs vienoje vietoje labai stiprią įgulą. 19 Dositėjas ir Sosipateris, du Makabėjo vyresnieji vadai, leidosi į žygį ir sunaikino daugiau negu dešimt tūkstančių vyrų, Timotėjo paliktų tvirtovėje. 20 O Makabėjas, padalijęs savo kariuomenę į pulkus ir paskyręs jiems vadus, išskubėjo vytis Timotėjo, kuris turėjo su savimi šimtą dvidešimt tūkstančių pėstininkų ir du tūkstančius penkis šimtus raitininkų. 21 Timotėjas, sužinojęs, kad Judas jį vejasi, nusiuntė moteris, vaikus ir mantą į vietą, vadinamą Karnajimais. Tą vietą paimti buvo sunku, nes dėl prieigų siaurumo ji buvo vargiai prieinama. 22 Vis dėlto, pirmajam Judo pulkui pasirodžius, baimė ir klaikas ištiko priešą, nes aiškiai pajuto, kad į mūšį eina tas, kuris visa mato. Į visas puses blaškydamiesi, jie taip skubėjo bėgti, kad daugeliu atvejų vieni kitus žeidė ir buvo savųjų kalavijais nudurti. 23 Judas juos vijosi iš visų jėgų ir, guldydamas nusidėjėlius kalaviju, sunaikino apie trisdešimt tūkstančių.

24 Pats Timotėjas pateko į Dositėjo bei Sosipaterio ir jų vyrų rankas. Dideliu suktumu jis prašėsi, kad jį gyvą paleistų, nes jis turėjo nelaisvėje daugelio jų tėvus ir kai kurių brolius, kurių gyvasties nebūtų pasigailėta. 25 Kai galop žodžių srautu juos įtikino, kad jis savo pažado laikysis ir atiduos belaisvius sveikus, tada norėdami išgelbėti savuosius, jį paleido.

26 Tada Judas, pasiekęs Karnajimus ir Atargaties[i7] šventyklą, išžudė dvidešimt penkis tūkstančius žmonių.

Kitos pergalės

27 Juos nugalėjęs ir sunaikinęs, jis vedė savo kariuomenę ir prieš Efroną, įtvirtintą miestą, kuriame buvo Lysijo buveinė ir gyveno visokių tautų žmonės. Jauni stipruoliai užėmė savo vietas gretose sienų ginti. Jie kovojo narsiai. Mieste buvo dideli sandėliai su svaidymo pabūklais ir sviediniais. 28 Bet žydai šaukėsi Visagalio, kuris savo galybe triuškina priešų jėgas, ir, paėmę miestą į savo rankas, paguldė apie dvidešimt penkis tūkstančius jo gyventojų.

29 Pakilę iš ten, jie nuskubėjo į Skitopolį, esantį šešių šimtų stadijų[i8] atstu nuo Jeruzalės. 30 Bet ten gyvenantys žydai paliudijo jiems parodytą Skitopolio gyventojų gerą valią ir jų draugišką elgesį su jais net nelaimės metu. 31 Todėl Judas ir jo vyrai padėkojo Skitopolio gyventojams, ragindami ir ateityje juos būti palankius jų tautai.

Pagaliau prieš pat Savaičių iškilmę jie parvyko į Jeruzalę.

Žygis prieš Gorgiją

32 Po iškilmių, vadinamų Sekminėmis, jie skubiai leidosi į žygį prieš Idumėjos valdytoją Gorgiją, 33 atžygiavusį prieš juos su trim tūkstančiais pėstininkų ir keturiais šimtas raitininkų. 34 Prasidėjus mūšiui, žuvo keletas žydų. 35 Tačiau Dositėjas, vienas iš Bakenoro vyrų,[i9] būdamas raitas ir stiprus vyras, pagavo Gorgiją ir, sugriebęs už skraistės, vilko jį prievarta, norėdamas paimti tą prakeiktą vyrą gyvą, bet vienas iš Trakijos raitininkų jį užpuolė ir nukirto jam ranką prie peties. Gorgijas tad išsigelbėjo ir pabėgo į Marisą.

36 Esdriui ir jo vyrams ilgai kovojus ir pavargus, Judas šaukėsi VIEŠPATIES, kad būtų mūšyje sąjungininkas ir vadas. 37 Protėvių kalba kartodamas kovos šūkį ir giesmes, jis puolė Gorgijo vyrus ir, netikėtai juos užklupęs, privertė bėgti.

Auka už žuvusiuosius

38 Tada Judas, subūręs savo pajėgas, nužygiavo į Adulamo miestą. Kadangi turėjo tuojau pasibaigti savaitė, jie apsivalė pagal paprotį ir ten atšventė šabą. 39 Kitą dieną, kadangi tai buvo reikalinga, Judas ir jo vyrai nuėjo paimti žuvusiųjų kūnų ir parnešti jų palaidoti su jų giminėmis protėvių kapuose. 40 Po kiekvieno žuvusiojo tunika buvo rasta šventieji Jamnijos stabų atminai, kuriuos žydams Įstatymas draudžia nešioti. Visiems buvo aišku, kad tai buvo priežastis, dėl kurios tie vyrai žuvo. 41 Visi tad šlovino kelius VIEŠPATIES, teisiojo teisėjo, kuris atidengia paslėptus dalykus, 42 [i10]ir atsidėjo maldai, prašydami, kad žuvusiųjų padarytoji nuodėmė būtų visiškai atleista. Paskui kilnusis Judas ragino žmones vengti nuodėmės, nes jie savo akimis matė, kas už nuodėmę buvo ištikę žuvusiuosius. 43 Be to, jis, surinkęs iš savo kareivių du tūkstančius sidabrinių drachmų, nusiuntė į Jeruzalę, kad būtų parūpinta atnaša už nuodėmę. Tai darydamas, jis elgėsi gerai bei kilniai ir turėjo mintyje mirusiųjų prisikėlimą. 44 Iš tikrųjų, jeigu jis nebūtų laukęs, kad žuvusieji prisikels, būtų buvę nenaudinga ir kvaila melstis už mirusiuosius. 45 Be to, jis suvokė, kad nepaprastai garbingas atlygis laukia tų, kurie užmiega dievotai – tai šventa ir dievota mintis. 46 Todėl jis ir darė auką už mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš šios nuodėmės.

  
Išnašos:
12 Mak 12,2: ... Apolonijus: skirtingas nuo Apolonijaus, Menestėjo sūnaus (žr. 2 Mak 4,21). Ir Nikanoras turbūt yra skirtingas nuo Nikanoro 2 Mak 14,2 tekste.
22 Mak 12,9: ... už dviejų šimtų keturiasdešimties stadijų: maždaug 48 km į vakarus nuo Jeruzalės.
32 Mak 12,10: ... iš ten maždaug devynias stadijas: ne iš anksčiau suminėtos Jamnijos (žr. 8-9 eilutes) ar Jopės (žr. 3-4 eilutes), bet iš vietos Transjordanijoje maždaug 2 km. 10-26 eilučių pasakojimas yra tolygus 1 Mak 5,9-13.24-54 teksto pasakojimui apie Judo žygius šiaurinėje Transjordanijoje.
42 Mak 12,16: ... dviejų stadijų: maždaug km platumo.
52 Mak 12,17: ... septynis šimtus penkiasdešimt stadijų: maždaug 140 km nuo Jeruzalės.
62 Mak 12,17: ... vadinami ‘Tubijanais’: jie gyveno Tob{o} krašte. Žr.l Mak 5,13.
72 Mak 12,26: ... Atargaties: sirų deivė, vaizduojama turinti žuvies kūną.
82 Mak 12,29: ... Skitopolį, esantį šešių šimtų stadijų: graikiškasis Bet-Šeano miesto vardas, maždaug 120 km atstu nuo Jeruzalės. Žr. 1 Mak 5,52.
92 Mak 12,35: ... vienas iš Bakenoro vyrų: keletas senųjų tekstų jį laiko vienu iš Tubijanų. Žr. 17-ąją eilutę.
102 Mak 12,42-12,46: Šis yra pats ankstyviausias tvirtinimas, kad maldos ir aukos (žr. 42-43 eilutes) už mirusiuosius jiems padeda. Tačiau pareiškimas duodamas tam, kad būtų įrodyta, jog Judas tikėjo teisių mirusiųjų prisikėlimu (žr. 2 Mak 7,9.14,23.36). Judas tikėjo, kad gali būti veiksmingas atsiteisimas už tam tikras nuodėmes gerų žmonių – kareivių, atidavusių gyvybę dėl Dievo bendrijos. Taigi jie galėjo būti prisikėlimo dalyviai. Judo tikėjimas buvo panašus, bet ne visiškai toks pat, kaip Katalikų Bendrijos tikėjimas skaistykla.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Antroji Makabėjų knygaSkyrius: 12