BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 09 20 Trečiad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Antroji Kronikų knygaSkyrius: 6

 Antroji Kronikų knyga
  
2 Kr 6

1 [i1]Tada Saliamonas tarė:

„VIEŠPATS nori gyventi tamsiame debesyje.

2 Pastačiau tau didingus Namus,

amžiną buveinę tau gyventi“.

3 Paskui, visai Izraelio bendrijai stovint, karalius atsigręžė ir palaimino visą Izraelio bendriją. 4 Jis tarė: „Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris savo ranka įvykdė, ką savo lūpomis pažadėjo mano tėvui Dovydui, tardamas: 5 'Nuo tos dienos, kurią išvedžiau savo tautą iš Egipto žemės, niekad neišsirinkau tarp Izraelio giminių miesto, kuriame būtų pastatyti Namai mano vardui, nei neišsirinkau žmogaus savo tautos valdovu. 6 Bet išsirinkau Jeruzalę, kad ten gyventų mano vardas, ir išsirinkau Dovydą būti mano tautos Izraelio karaliumi'. 7 Mano tėvas Dovydas širdyje geidė pastatyti Namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardui. 8 Bet VIEŠPATS mano tėvui Dovydui pasakė: 'Gerai darai, norėdamas pastatyti Namus mano vardui. Gerai darai, kad to nori. 9 Tačiau Namų tu nestatysi, bet tavo sūnus, gimęs tau, pastatys Namus mano vardui'. 10 O dabar VIEŠPATS įvykdė pažadą, kurį buvo davęs, nes aš esu savo tėvo Dovydo vietoje ir sėdžiu Izraelio soste, kaip VIEŠPATS pažadėjo, aš esu pastatęs Namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardui. 11 Ten aš padėjau Skrynią, kurioje yra VIEŠPATIES Sandora, sudaryta su Izraelio tauta“.

Saliamono malda už save

12 Tada Saliamonas, stovėdamas prieš VIEŠPATIES aukurą visos Izraelio bendrijos akivaizdoje, išskėtė rankas. 13 Saliamonas buvo padaręs varinę pakylą penkių uolekčių ilgio, penkių uolekčių pločio, trijų uolekčių aukščio ir pastatęs ją didžiojo kiemo viduryje. Jis ant jos stovėjo. Tada jis suklupo ant kelių visos Izraelio bendrijos akivaizdoje ir, pakėlęs rankas į dangų, 14 tarė: „VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, nėra kito Dievo kaip tu nei danguje, nei žemėje. Tu laikaisi sandoros ir rodai ištikimą meilę savo tarnams, kurie tavo akivaizdoje elgiasi dorai iš visos širdies. 15 Tu savo tarnui, mano tėvui Dovydui, įvykdei, ką buvai pažadėjęs. Iš tikrųjų, ką tu pažadėjai savo lūpomis, šią dieną įvykdei savo ranka. 16 Dabar tad, VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, įvykdyk savo tarnui, mano tėvui Dovydui, ir tą pažadą, kurį jam davei, tardamas: 'Nestigs tau niekad mano akivaizdoje palikuonio, sėdinčio Izraelio soste, jeigu tik tavo vaikai bus atidūs savo keliui ir eis mano mokymo taku, kaip tu ėjai mano akivaizdoje'. 17 Dabar tad, VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, tebūna patvirtintas pažadas, kurį davei savo tarnui, mano tėvui Dovydui. 18 Bet argi iš tikrųjų Dievas gyvens žemėje su mirtingaisiais? Net dangus ir dangaus aukštybės negali tavęs sutalpinti. Kaipgi galėtų tai padaryti šie Namai, kuriuos aš pastačiau! 19 Tačiau atsižvelk į savo tarno maldą ir prašymą, o VIEŠPATIE, mano Dieve, išgirsdamas šauksmą ir maldą, kuria tavo tarnas meldžiasi tau. 20 Tebūna atviros tavo akys dieną ir naktį šiems Namams – buveinei, kurioje tu apgyvendinai savo vardą, kad išklausytum maldą, kai tavo tarnas melsis šioje vietoje“.

Saliamonas meldžiasi už tautą

21 „Girdėdamas maldavimus, kada tik tavo tarnas ir tavo tauta Izraelis šioje vietoje šauksis tavęs, išklausyk savo dangaus buveinėje, išklausyk ir atleisk.

22 Kada tik žmogus nusidės artimui ir turės duoti priesaiką, kai ateis ir prisieks prieš tavo aukurą šiuose Namuose, 23 tada išgirsk danguje ir nedelsk duoti savo tarnams nuosprendį, kaltąjį pasmerkdamas bei uždėdamas jam ant galvos bausmę už jo elgesį, o teisųjį apgindamas bei atlygindamas jam pagal jo teisumą.

24 Jeigu tavo tauta Izraelis būtų priešo nugalėta, nes ji buvo tau nusidėjusi, bet sugrįžtų pas tave, išpažintų tavo vardą, siųstų maldą ir prašymą į tave šiuose Namuose, 25 tada išklausyk danguje, atleisk savo tautos Izraelio nuodėmę ir parvesk juos atgal į žemę, kurią davei jiems ir jų protėviams.

26 Jeigu dangus būtų uždarytas ir nebūtų lietaus dėlto, kad jie yra tau nusidėję, bet vis dėl to jie melstųsi šioje vietoje, išpažintų tavo vardą, gręžtųsi nuo savo nuodėmės, nes tu juos vargini, 27 tada išklausyk danguje ir atleisk savo tarnų, savo Izraelio tautos, nuodėmę, pamokydamas juos tikrojo kelio, kuriuo jie turėtų eiti. Suteik lietaus savo kraštui, kurį esi davęs savo tautai kaip paveldą.

28 Taip pat jeigu krašte kiltų badas, jei ištiktų maras, amaras ar miltligė, skėriai ar vikšrai, jeigu priešai apgultų juos kurioje nors jų krašto gyvenvietėje, – bet kokioje nelaimėje ir bet kokioje ligoje, – 29 tuomet kokia tik malda ir koks tik prašymas kiltų iš pavienio ar iš visos tavo tautos Izraelio, taip pajutusio savo nelaimę ir savo skausmą, kad tiestų rankas šių Namų link, 30 tada išklausyk danguje, savo dangaus buveinėje, ir atleisk. Elkis su kiekvienu pagal jo elgesį, žinodamas, kas yra žmogaus širdyje, – nes tik tu pažįsti širdį visų žmonių, – 31 kad jie garbintų tave per visas gyvenimo dienas, gyvendami krašte, kurį davei jų protėviams.

32 Panašiai, kai svetimtautis, nepriklausantis tavo tautai Izraeliui, ateitų iš tolimos šalies, vedamas tavo didžio vardo, galingos rankos ir pakelto peties, ir melstųsi prie šių Namų, 33 tada išklausyk savo dangaus buveinėje ir suteik, ko tik svetimtautis prašo, idant visos žemės tautos pažintų tavo vardą ir garbintų tave, kaip daro tavoji tauta Izraelis, ir žinotų, kad tavo vardu yra vadinami šie Namai, kuriuos pastačiau.

34 Kai tavo tauta eis į žygį prieš savo priešą, kad ir kokiu keliu tu juos siųstum, ir jie melsis VIEŠPAČIUI, atsisukę į miestą, kurį tu išsirinkai, ir į Namus, kuriuos tavo vardui pastačiau, 35 tada išklausyk danguje jų maldą ir prašymą, palaikyk juos.

36 Kai jie tau nusidės, – juk nėra žmogaus, kuris nenusidėtų, – ir tu, ant jų supykęs, atiduosi juos priešui, kad būtų išvesti toli ar arti į priešo kraštą, 37 tuomet, jeigu jie krašte, kur buvo išvesti, paims į širdį, atsivers ir maldaus tavęs savo nelaisvės šalyje, sakydami: 'Mes nusidėjome, užsitraukėme kaltę, nedorai elgėmės', – 38 jeigu jie grįš pas tave visa širdimi ir visa gyvastimi savo nelaisvės krašte, kur jie buvo išvesti, ir melsis atsigręžę į kraštą, kurį tu davei jų protėviams, į miestą, kurį esi išsirinkęs, ir į Namus, kuriuos pastačiau tavo vardui, 39 tada išklausyk savo dangaus buveinėje jų maldą ir prašymus, palaikyk juos ir atleisk tau nusidėjusiems savo žmonėms. 40 Dabar tad, mano Dieve, tavo akys tebūna atviros ir tavo ausys atidžios maldai iš šios vietos!

41 Nūn tad, VIEŠPATIE Dieve, pakilk

ir ženk, tu ir tavo galingoji Skrynia,

į savo atilsio vietą.

Išganymu teapsivelka

tavo kunigai, VIEŠPATIE Dieve;

tavo gerumu tesidžiaugia

tau ištikimieji, VIEŠPATIE Dieve.

42 VIEŠPATIE Dieve, neatmesk savo pateptojo,

atsimink savo ištikimą meilę savo tarnui Dovydui!“

  
Išnašos:
12 Kr 6,1-6,42: Šis visas skyrius su mažomis išimtimis yra paimtas iš 1 Kar 8,12-52 skaitinio. Varinė pakyla (žr. 13-ąją eilutę) buvo vieta Saliamonui atsiklaupti. 41-42 eilutės, paimtos iš Ps 132,8-10 ir pritaikytos šiai ypatingai progai, rodo idealizuotą Saliamoną kaip pamaldų ir šventą vyrą, tačiau primena skaitytojui, kad Dovydas kur kas svarbesnis asmuo. Dievo pateptasis 42-oje eilutėje yra pats Saliamonas.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Antroji Kronikų knygaSkyrius: 6