¹⁴ Panašiai visi Judo didžiūnai, kunigai ir žmonės darė vis daugiau nusižengimų, sekdami bjauriaisiais tautų papročais. Jie subjaurojo VIEŠPATIES Namus, kuriuos jis buvo pašventinęs Jeruzalėje.

Judo karalystę ištinka žūtis

¹⁵ VIEŠPATS, jų protėvių Dievas, siuntė jiems žodį per savo pasiuntinius kasdien be perstojo, nes jis gailėjosi savo žmonių ir savo buveinės. ¹⁶ Bet jie išjuokdavo Dievo pasiuntinius, niekindami jo žodžius ir tyčiodamies iš jo pranašų, kol Dievo pyktis ant savo tautos virto tokiu įsiūčiu, kad nebeliko kitos išeities. ¹⁹ Dievo Namai buvo sudeginti, Jeruzalės sienos nugriautos, visi jos rūmai ugnies suryti ir visi brangūs daiktai sunaikinti. ²⁰ Kas išliko nuo kalavijo, tuos jis išvarė į tremtį Babilone. Ten jie tapo jo ir jo sūnų vergais, kol įsigalėjo persų karalystė, ²¹ kad išsipildytų per Jeremiją ištartas VIEŠPATIES žodis, kol kraštas atsilygins už savo nešvęstus šabus: per septyniasdešimt metų jis laikysis šabo nuniokotame krašte.

Kyro įsakas neša viltį

^22 [i3]Pirmaisiais Persijos karaliaus Kyro metais, kad būtų išsipildytas per Jeremiją tartas VIEŠPATIES žodis, VIEŠPATS įkvėpė Persijos karalių Kyrą visoje savo karalystėje žodžiu ir raštu paskelbti šį skelbimą: ²³ „Taip kalbėjo Persijos karalius Kyras: 'VIEŠPATS, Dangaus Dievas, atidavė man visas žemės karalystes ir pavedė man pastatyti jam Namus Jeruzalėje, kuri yra Jude. Todėl tesileidžia į kelionę visi, kas priklauso jo tautai. Jų Dievas juos telydi!'“

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>